Reklaminis skydelis

Paieška


Draugai

Reklaminis skydelis

Apsilankyk!

Nuorodos

Čempionate lankęsis krepšinio sirgalius: vieną dieną paburbėjęs ant žaidėjo, kitą gali vadinti jį Dievu



Septyneri metai – tiek laiko krepšinio sirgalius Šarūnas Gustainis seka paskui Lietuvos rinktinę į krepšinio čempionatus ir arenoje iš visų jėgų palaiko vyrus, laimėjimo atveju šalyje virstančius kone dievais. Šiemet jis keliavo ir į Slovėniją, kur sirgo už rinktinę, besikaunančią „Eurobasket 2013“.

6 tūkstančiai žmonių jau nusprendė tapti BasketZone.lt gerbėjais „Facebook“ tinkle. Prisijunkite ir jūs!

Viso čempionato metu specialų Sirgaliaus dienoraštį DELFI rašęs Š. Gustainis interviu pasidalijo įspūdžiais apie čempionatą Slovėnijoje ir papasakojo apie sirgalių rutiną bei santykius su kitų komandų aistruoliais ir Lietuvos rinktinės krepšininkais.

- Nuolat važiuoji į krepšinio čempionatus. Ar buvo kilusi mintis šiemet nevykti į Europos krepšinio čempionatą Slovėnijoje?

- Tikrai ne. Galima pasakyti nebent vieną dalyką – tuos ilgus metus, kai tai darau, nuo 2007 m. Ispanijoje, vykusio čempionato, natūralu, kad po pirmojo karto motyvacija buvo didesnė, nei tai darant septintąjį ar aštuntąjį kartą. Bet tikrai jokių minčių nevažiuoti nebuvo, galbūt tiesiog truputį kitaip žiūri į visą tai - kitaip organizuoji kelionę. Vis tik, pamačius šių metų komandos sudėtį, trenerį, motyvacija vykti tik dar padidėjo.

- Kas labiausiai motyvuoja: vyksti dėl to, kad norisi pamatyti čempionatą pačiam gyvai, ar todėl, kad reikia palaikyti komandą?

- Aišku, kad abu šie dalykai. Skirstyti, kas didesnis motyvatorius, tikrai nesiimčiau. Man asmeniškai, tai – kaip visuma, reiškinys. Nuo pat vaikystės domiuosi krepšiniu, kartu su tėvais žiūrėdavome tarybinius superfinalus nuo 1980 ar 81 m., pats sporto mokykloje žaidžiau krepšinį. Kai atsirado tiek finansinės galimybės, tiek laiko išvažiuoti, pamatyti čempionatus, labai džiaugiausi galėjęs realizuoti šią savo svajonę.

- Kokio dydžio sirgalių būrys kartu su tavimi seka rinktinę čempionatuose?

- Sunku paskaičiuoti. Turime internetinę konferenciją, kurioje yra apie 300 – 400 narių, kurie susirašinėja ir gauna naujienas. Jie ir yra pagrindas. Kadangi žmonės dažniausiai kasmet negali skirti visų savo atostogų šiai progai, iš jų apie šimtą daugiau mažiau važiuoja į visus čempionatus. Tik žmonės šiek tiek keičiasi. Nors šis čempionatas buvo toks ilgas, jei neklystu, žmonėms reikėjo pasiimti 24 dienas atostogų t.y. praktiškai visas metines atostogas, vis tiek netoli šimto žmonių važiavo visam laikui.

- Kokios pagrindinės tavo, kaip sirgaliaus, pareigybės? Su kokiais pagrindiniais sunkumais tenka susidurti?

- Kaip aš sakau, sirgti dažnai atvažiuoja „baltos varnos“, kurias dažniausiai motyvuoja čempionato eiga – kai komanda neblogai sekasi ir ji eina toliau. Bet jie atvažiuoja šiek tiek atskirai ir arenoje yra kaip atskiras vienetas. O mūsų darbas yra kuo daugiau tokių sirgalių apjungti – ne tik savo būrelį, kuris viską žino, viską moka, „pasigauna“ skanduotes, kaip, kada, ką daryti, bet ir visą tą areną, kuri atvažiavo ne su mumis, bet serga už tą pačią komandą. Tai tikriausiai pagrindinis dalykas.

Kai atvyksti į čempionatą, pasikeičia paros supratimas. Varžybos dažniausiai prasideda vėlai vakare, baigiasi naktį: kol visi susirenka daiktus, grįžta autobusu iki savo namų, būna jau apie 1-2 val. nakties. Na, dar šventimai – dažniausiai pergalių – užtrunka iki paryčių, tuomet – miegas iki pietų ir apie 17 – 18 val. vėl važiuojama į kitas rungtynes. Laiko nėra labai daug – žmonės sugeba spėti susitvarkyti, apsirengti, išsidažyti, susirinkti savo ekipiruotes, nuvažiuoti iki arenos.

- Taigi, per čempionatą paatostogauti nepavyksta?

- Jei rungtynės kiekvieną dieną, tuomet pavargstame smarkiai. Tai faktas. Bet laisvosios nuo rungtynių dienos puikiai tai „sugeria“.

- Ar Lietuvos sirgaliai vieningi: vienas kitam padeda, palaiko, nesipyksta dėl klubų?

- Mes turime labai kategorišką nuomonę – mūsų komanda yra vienintelė. Tai – Lietuvos rinktinė. Kai mes važiuojame sirgti už Lietuvos rinktinę, nėra jokių klubinių dalykų – visi žiūri ir serga kaip už vieną kumštį. Tarp tų sirgalių, kurie atvažiuoja šiaip sau, be abejo, ir skanduotės klubinės girdisi, bet aš manau kad tai nėra gerai. Jei aš važiuoju sirgti už Lietuvą, koks skirtumas už kokią klubinę komandą sergu? Žinoma, savo nuomonę arenoje ar po varžybų per kiekvieną čempionatą tenka pasakyti ne vieną kartą. Yra buvę ir tokių dalykų, kai vadinami lietuvių „ultros“ bando sukelti riaušes su kitų valstybių komandų sirgaliais, o mes turime malšinti tokius dalykus.

- Kokia sirgalių reakcija į pralaimėjimus? Ar nebūna ašarų ar keiksmų, dėl rinktinės žaidimo?

- Aš tikiuosi, kad mes sergame teisingai, mokame ir laimėti, ir pralaimėti. Iš komentarų skaičiaus portaluose krepšinio čempionato tema, galima suprasti, kad didžioji dalis Lietuvos vis tik serga ne taip. Savo dienoraštyje taip pat rašiau, kad statistinis lietuvis dažniausiai serga: mes laimėjom, bet jie pralošė.

Iš tikrųjų jokių keiksmų po pralaimėtų varžybų tikrai nėra, bet kokiu atveju, kad ir keliasdešimt taškų pralaimi komanda. Net ir tokiose rungtynėse, likus kelioms sekundėms, mes lygiai taip pat sergame, palaikome komandą ir rodome, kad nėra skirtumo, kaip jiems tą dieną sekasi. Bandome palaikyti, kiek yra įmanoma - uždegti.

Prieš trejus metus Turkijoje buvo pasaulio čempionatas ir grupės varžybose Lietuva bent dvejas varžybas – prieš Ispaniją ir Puerto Riką – laimėjo, nors turėjo beveik dvidešimties taškų minusą trečiame ar ketvirtame kėlinyje ir sugebėjo „ištempti“. Po rungtynių vyrai tiesiai šviesiai pasakė, kad jei ne sirgaliai, varžybos būtų praloštos, ir praloštos labai dideliu skirtumu. Po tokių komentarų neįsivaizduoju, kaip galima neturėti motyvacijos tą daryti toliau. Ašarų tikrai būna, keiksmų – ne.

- Ar po pralaimėtų rungtynių sirgaliai vis tiek švenčia įvykusias varžybas?

- Žmonės tikrai nesiskirsto, laikosi bendrai, ir kaip bendrai džiaugiasi pergale, taip liūdi dėl pralaimėjimo. Būna ir komentarų, ir pasvarstymų, ką komanda galėjo daryti kitaip, geriau, bet jie nėra pikti. Visi supranta, kad kiekvieną dieną laimėti negali.

- Kokie yra santykiai su kitų komandų sirgaliais?

- Jau senokai prisimenu buvus kokį nors konfliktą su kitais sirgaliais, man džiugu, kad kitose šalyse Lietuvos sirgaliai yra piešiami teigiamomis, „spalvotomis“ spalvomis tiek kalbant apie sudaromą nuotaiką, tiek natūralius mūsų sirgalių atributus. Mūsų sirgalius dažnai aprašinėja užsienio spauda – būtent iš teigiamos pusės.

Tiesa, yra tam tikrų komandų sirgalių, tarp kurių yra ir tie patys „ultros“, pavyzdžiui, Bosnijos ir Hercegovinos. Lietuvos sirgalius kaip tik pažįsta kaip labai draugiškus, prie mūsų eina, sveikinasi, skanduoja „Lietuva, Lietuva“, prašo, kad paskanduotume jų komandos pavadinimą. Yra dar keletas komandų, kurių aistruoliai irgi važinėja į visus čempionatus, matome veidus, kuriuos pažįstame eilę metų ir nuolat susitinkame. Tokių sirgalių yra iš Ispanijos, Slovėnijos, tie patys latviai broliai Maciai. Su jais bendrauji, iš veidų pažįsti.

- Ar pralaimėtas rungtynes švenčiate kartu su priešininkų komandos sirgaliais?

- Kažkokių šventimų su kitų komandų sirgaliais nebūna. Nebent spontaniškai ir trumpai. Dažniausiai mes gyvename toli nuo arenos – iki jos paprastai reikia važiuoti autobusu, tad po rungtynių visi susirenka į autobusą, susėda namo ir šventė jau būna ten. Arba švenčiame „Švyturio“ bare, jei jis patogioje vietoje. Paprastai iš anksto to neplanuojame, tai gaunasi natūraliai.

- Ar bendraujate su rinktinės krepšininkais?

- Manau, kad didžioji dalis mūsų sirgalių tikrai minimaliai bendrauja su krepšininkais, nors to norėtų žymiai daugiau. Bet mes lygiai taip pat puikiai suprantame, kad komandos klimatas per čempionatą turi būti nejudinamas, todėl bandome iš savo pusės nedaryti jokių veiksmų – nesusitikinėti su vienais ar kitais komandos vyrais per čempionatą ir kažkuo netyčia nesutrukdyti.

Dažniausiai bent vieną kartą per čempionatą įvyksta susitikimas su krepšininkais, būna susitarta pabūti kokioje kavinėje ar viešbutyje, tiesiog ranką paspausti, nusifotografuoti. Tiesa, šį čempionatą to nebuvo, krepšininkai vieną sykį Jesenicėse buvo atėję į fanų zoną po treniruotės. Tie, kurie tuo metu buvo fanų zonoje, su jais daug pabendravo, o mūsų pagrindinei grupei, kadangi gyvenome kitoje vietoje, taip ir nebuvo oficialaus susitikimo. Asmeniškai man, visiškai netyčia, teko sutikti Liublianoje Robertą Javtoką bei Liną Kleizą, po rungtynių bevaikščiojant senamiesčiu. Žinau, kad kai kuriems iš mūsų pasisekė žymiai daugiau.

O jei kalbėti apie pačius krepšininkus, galbūt vienas iš draugiškiausių – Simas Jasaitis. Jis tikrai niekada nepraleisdavo progos pasisveikinti, susitikti su aistruoliais, nes paprastai į šiuos susitikimus neatvažiuoja visa komanda – 4 – 5 krepšininkai. Simas visą laiką būdavo pirmose gretose.

- Ar sirgaliai turi savų favoritų tarp krepšininkų?

- Tai labai asmeniška. Manau, kiekvienas turi savų favoritų. Apskritai, jei kažkuris krepšininkas labai gerai sužaidžia tą dieną, visi jį dievina, jei kažkam labai nesisekė, tuomet burba ant jo. Kaip pavyzdys – Linas Kleiza. Paskutinį čempionato etapą mes tikrai nematėme to žaidimo, kurį Linas moka žaisti, tačiau buvo pora rungtynių, kada jis tikrai buvo pagrindinis mūsų komandos kalvis. Jei vieną dieną paburbi ant tokio žaidėjo, kitą dieną vadini jį Dievu. Aš jau keli metai iš kitų išskiriu Mantą Kalnietį, šiame čempionate buvau sužavėtas Renaldo Seibučio pasiaukojimo...

- Rašydamas Sirgaliaus dienoraštį minėjai, kad nelabai džiugino teisėjavimas čempionate. Kas labiausiai užkliuvo?

- Mes, sirgaliai, bandome bent jau viešai nekritikuoti teisėjavimo, nes galvojame, kad ir koks teisėjavimas bebūtų, komanda turi laimėti. Bet šiame čempionate teisėjavimas užkliuvo. Aš jį pavadinau „pataupytu“. Taip sakyti tikriausiai negalima, tačiau jis tikrai buvo „savotiškas“. Rašiau apie vieną teisėją iš Ispanijos, kuris vienose varžybose tikrai rimtai mums užkliuvo – teisėjavo dažniausiai po mūsų komandos krepšiu, buvo neadekvačiai švilpiama vienai ar kitai komandai. Po to dar dvejose rungtynėse teisėjavo tas pats teisėjas ir vis tik ant jo sprendimų „neturėjome akies“.

- Kurią dieną iš čempionato išskirtum kaip geriausią? Ar tai buvo ta diena, kai krepšininkai laimėjo sidabrą?

- Vienareikšmiškai – po ketvirtfinalio. Mano galva, ketvirtfinalio rungtynės čempionate yra svarbiausios, ne finalas. Tai rungtynės, kurios gali paversti niekais metų darbą, jei tu jas dėl kažkokių priežasčių tiesiog žaidi blogai. Ir ketvirtfinalyje vyrai sužaidė tikrai vienas smarkiausių, jei ne pačias smarkiausias, savo rungtynes ir euforija tikrai buvo maksimali.

O po finalo Sirgaliaus dienoraštyje rašiau, kad net negalėjau prisiversti rašyti, nors iš tikrųjų vertinų šį čempionatą fantastiškai: tiek Lietuvos pasirodymą, tiek kas įvyko šiame čempionate. Buvo daug pratęsimų, buvo labai daug netikėtų rezultatų, atsirado krūvelė kitų komandų, kurios anksčiau net nepatekdavo į čempionatą, o labai neblogai pasirodė. Labai patiko suomiai, gruzinai.

Įdomumas buvo tikrai didesnis negu kitų pastarųjų čempionatų. Nors ir pralaimėjome finale, ta antra vieta yra puikus pasiekimas, kuriuo mes labai didžiuojamės ir džiaugiamės. Tikimės, kad ši komanda nepames kelio ir sekančiais metais bus dar galingesnė stodama į kovą pasaulio čempionate.

 

 

 

Kamilė Baubinaitė | DELFI.lt



Reklama


Reklama

Reklaminis skydelis

Reklama

Ieškome darbuotojų

Reklama


Reklaminis skydelis

Reklama