Reklaminis skydelis

Paieška


Draugai

Reklaminis skydelis

Apsilankyk!

Nuorodos

Š. Jasikevičius – apie trenerio duoną: nieko nebus geriau, negu žaisti krepšinį



Jau rytoj Šarūnas Jasikevičius ir visa Kauno „Žalgirio" komanda atidarys naująjį Eurolygos sezoną. Strategui tai bus antrasis kartas, kai būtent jis ves LKL čempionų klubą į stipriausio Senojo žemyno turnyro mūšius. Keturis kartus su trimis skirtingais klubais Eurolygą laimėjęs Šaras prieš sezono startą pasidalijo mintimis su oficialia turnyro svetaine.

„Niekada nejaučiu spaudimo būdamas treneriu aikštėje. Man atrodė natūralu būti visų įvykių centre. Dėl pergalės padarytum bet ką, tad būnant įžaidėju man tapo natūralu sustatyti visus į jiems priklausančias vietas ir įsitikinti, kad visi supranta, per kurias vietas galime nubausti varžovą. Tą tiesiog bandai išaiškinti visiems, įsitikinti, kad visi esame kartu.



Vėliau, įgavęs patirties, tu supranti, kaip tai svarbu. Dabar kaip treneriui man dar geriau, kai pasiūlymus pateikia žaidėjai, o ne treneriai. Galų gale, žaidėjams pabosta girdėti tą patį balsą. Bet tuo pačiu metu man tai atėjo natūraliai. Aš niekada nesistengiau. Kartais tu gali suerzinti komandos draugus, bet aš tiesiog stengiausi, kad laimėtume.

Manau, kad „trenerio aikštėje" rolė yra itin svarbi tiek rungtynėse, tiek treniruotėse. Treniruotės yra ne mažiau svarbios nei rungtynės. Būtent treniruotėse tu ruošiesi. Po jų dažnai įgauni pasitikėjimą komandos draugais, o jie ateina pas tave prašyti patarimų, kaip buvo ir man. Bet tuo pačiu manau, kad tai yra dalykas, kurį turi užsitarnauti, ir kai kurie treneriai turi kitokį darbo pobūdį, prie kurio reikia prisitaikyti. Kai kurie treneriai mėgsta kontroliuoti visą veiksmą aikštelėje, kiti leidžia tau pasirinkti derinius ir valdyti komandą. Kuo vyresnis tampi, tuo treneriai leidžia tau daryti daugiau dalykų, kadangi jie žino, kad jau esi tai daręs praeityje.

Pavyzdžiui, Pini Gershonas buvo vienas iš trenerių, kurie tau suteikia daugiau laisvės, bet jeigu suklysti, esi baudžiamas, kaip ir visų kitų trenerių. Željko Obradovičius kliovėsi sistema, bet jis leido kurti ir remiantis ta sistema. Kai kurie kiti treneriai tiesiog duodavo visišką laisvę ir tai tam tikrą laiką veikdavo, komanda atrodydavo fantastiškai, bet galiausiai viskas galėdavo atrodyti labai prastai. Tad pakilimai ir nuopuoliai buvo didesni.

Per savo karjerą kai kuriose komandose treneriu jaučiausi labiau, kai kuriose – mažiau. Ir daug kas priklausė nuo sistemos. Kaip jau sakiau, Obradovičius buvo labai į sistemą orientuotas treneris, prie jo buvo labai aišku, ką daryti. Todėl kaip žaidėjas turi daryti mažiau dalykų, nes treneris tuo pasirūpina. Prie kitų trenerių tu labiau įsitrauki į žaidimą, ir jeigu manai, kad kažką reikia keisti, bandai tai padaryti.

Suprantu, kad esu jaunas kaip treneris, man reikia daugiau patirties. Kai kurie žaidėjai gali man mesti iššūkį priimant taktinius sprendimus. Galbūt jie sakys darykime šitaip arba ką manai, jeigu darysime taip? Tai visada yra gerai. Tu pradedi geras ir sveikas diskusijas, o tai – geriausias būdas prieiti prie tinkamo susitarimo. Be to, žaidėjams yra labai svarbu būti įtrauktiems į tai, ką jie daro, kad galėtų tikėti, suvokti, jog pasirinktas žaidimas ir taktika yra teisingi.

Tam reikia tam tikros harmonijos tarp trenerio ir žaidėjų, o tai ateina su laiku. Kuo daugiau laiko žaidėjai praleidžia tavo sistemoje, tuo tampa lengviau. Jeigu žaidėjas jau yra žaidęs tavo komandoje, jis jau yra buvęs daugelyje situacijų su tavimi ir dėl to žinos, kaip jose elgtis. O jeigu tai – jaunas žaidėjas, galbūt jis reaguos taip, kaip buvo išmokytas buvusio trenerio. Tu turi juos mokyti, nes trenerio darbas – suprasti visus 12 žaidėjų ir nukreipti juos viena linkme. Tai – procesas.

Daugeliu atvejų leidimas žaidėjui tapti treneriu aikštėje yra reikalingas dėl prisitaikymo. Aš turiu suprasti, ką galiu gauti iš atitinkamo žaidėjo. Dažniausiai pasirašydamas kontraktus su žaidėjais turi tam tikrą viziją, įsivaizduoji juos aikštėje, bet kai kurios vizijos išsipildo, kitos – ne. Pagrindinis tikslas yra užbrėžti žaidėjams realistiškus tikslus, tačiau tuo pačiu prašyti 100 proc. atsidavimo juos įvykdant.

Kai baigi krepšininko karjerą ir pradedi treniruoti, tu iškeiti nuostabų įprotį, už kurį gauni pinigus, į sunkų darbą, kurį myli. Tai vis dar ganėtinai neblogai, bet būti žaidėju yra kur kas geriau. Ir kaip žaidėjas, netgi „trenerio aikštėje" tipo žaidėjas, tu vis tiek po rungtynių namo vyksti galvodamas apie savo individualų pasirodymą. Kaip treneris tu jau turi galvoti apie visų 12 žaidėjų pasirodymą.

Kaip treneris aikštėje tu galvoji apie tam tikras, dažniausiai trumpalaikes, situacijas, apie keletą dalykų, kuriais naudodamasis gali nubausti oponentą. Kaip treneris tu turi labai daug atsakomybių. Tai neįtikėtina. Pradedant treniruočių procesu, kelionėmis, viešbučiais, maistu, žiniasklaida, rėmėjais. Tai – niekada nesibaigianti istorija. Kaip žaidėjas tu turi mąstyti tik apie varžymąsi, apie krepšinio dalį. Visada bandau įteigti žaidėjams, kad jie mėgautųsi tuo, ką daro, nes nieko nebus geriau, negu žaisti krepšinį.



alt







Alfa.lt



Reklama


Reklama

Reklaminis skydelis

Reklama

Ieškome darbuotojų

Reklama


Reklaminis skydelis

Reklama