Reklaminis skydelis

Paieška


Draugai

Reklaminis skydelis

Apsilankyk!

Nuorodos

K. Pilipauskas: tikiuosi, kad bauda L. Kleizai bus pamoka visų klubų žmonėms



Trys milijonai trenerių – trys milijonai teisėjų. Visi krepšinio mėgėjai Lietuvoje žino, kas yra žingsniai, kada reikia švilpti baudą ir už ką kam nors skirti techninę pražangą.

Tiesa, tikrų teisėjų, komisarų ir sekretoriato darbuotojų, kuriuos sieja Lietuvos krepšinio federacijos Teisėjų asociacija (LKF TA), tėra apie 150. Jie darbuojasi visose krepšinio lygose, vykstančiose mūsų šalyje, o 11 aikštės teisėjų dirba ir tarptautinėse rungtynėse.

Visiems LKF TA nariams vadovauja Kęstutis Pilipauskas – garsus teisėjas, o dabar ir rungtynių komisaras. Su juo kalbėjomės apie prasidėjusį naująjį sezoną, pasitaikiusius skandalus, krepšinio organizacijų karą ir Lietuvos teisėjų ateitį.

Kaip prasidėjo šis sezonas krepšinio teisėjams? – paklausėme K. Pilipausko.

Sezonas tradiciškai prasidėjo respublikiniu seminaru Druskininkuose. Jis, mano nuomone, buvo labai naudingas aptariant taisyklių pakeitimus, ypač žingsnių taisyklės, nesportinės pražangos traktavimą. Išgirdome daug naujos informacijos.

Tiek teisėjų fiziniu, tiek teoriniu pasirengimu esame patenkinti, nes absoliuti dauguma išlaikė egzaminus. Matome, kad kasmet pasiruošimas prieš sezoną gerėja.

Kalbant apie įvairias varžybas, kaip ir priklauso, garsiausiai startavo Lietuvos krepšinio lyga (LKL). Buvo nemažai atkaklių rungtynių, nedidelių skandaliukų, bet tai normali teisėjų darbo dalis ir į tai reikia reaguoti profesionaliai, ramiai, dalykiškai ir atlikti savo darbą tinkamai.

Ar vyko koks nors teisėjų ir trenerių susitikimas prieš naująjį sezoną, diskusijos apie taisyklių pakeitimus?

Teisėjų asociacija organizavo ikisezoninį seminarą LKL treneriams, nes būtent ši lyga pozityviai žiūri tiek į žaidėjų, tiek į trenerių, tiek ir į teisėjų rengimą. Manau, tai buvo geras dalykinis seminaras. Mes išaiškinome jiems taisyklių pasikeitimus, klausėme trenerių nuomonės, kaip jie vertina tą teisėjavimo stilių.

Krepšinis vadinamas nekontaktiniu sportu, bet kontaktas egzistuoja ir jis daro krepšinį patrauklesnį. Tiesiog reikia, kad žaidėjai, teisėjai ir treneriai vienodai suprastų leidžiamą kontakto lygį. Visi seminarai su treneriais yra pozityvus reiškinys.



Naujajame sezone treneriai praktiškai nereikalauja fiksuoti žingsnių. Kodėl?

Iš tikrųjų, pasikeitus taisyklei, Europoje labai sumažėjo žingsnių. Anksčiau pas mus, kitaip nei NBA, žingsniai buvo gana griežtai traktuojami. Ir tik pastaruosius kelerius metus atsirado šiokių tokių dviprasmybių, nes tie žingsniai, kurie vakar dar buvo žingsniai, dabar jau pasidarė nebe žingsniai.

Aš manau, kad tai pozityvus pokytis, nes kelis pastaruosius sezonus buvo dilema – kur nubrėžti liniją, ar švilpti, ar ne. Formaliai žiūrint, daugelio žaidėjų judesius galima vertinti kaip žingsnius, bet tiek Eurolygoje, tiek kitų šalių nacionaliniuose čempionatuose pradėta liberaliau žiūrėti į formalų taisyklės pažeidimą. Taisyklių pakeitimai šį klausimą išsprendė.

Nemanau, kad pasikeitusios taisyklės yra problema žaidėjams, nes jie tokius judesius darė ir pernai, ir užpernai, tiesiog tai kartais būdavo traktuojama kaip pažeidimas, o kartais – ne. Treneriai, manau, taip pat ramūs, nes, atvirai pasakius, žingsnių taisyklės pažeidimų per rungtynes drastiškai sumažėjo. Liko tik tie žingsniai, kurie daromi iš stovimos padėties, nes šioje vietoje taisyklės nepasikeitė.

Kol kas garsiausias su teisėjais susijęs skandalas kilo po Vilniaus „Lietuvos ryto" ir Kauno „Žalgirio" rungtynių, kai naujasis sostinės klubo viceprezidentas Linas Kleiza užsipuolė arbitrus įžeidimais ir grasinimais, po mačo net įsiveržė į teisėjų drabužinę, kritikavo juos viešoje erdvėje. Už tai klubui skirta 1 200 eurų bauda. Ar dažnai tenka susidurti su tokiu klubų atstovų elgesiu?

Nepasitenkinimo pasitaiko dažnai, bet kad jie būtų pareikšti tokia drastiška forma – retas atvejis. Lyga nubaudė klubą už jo oficialių asmenų elgesį ir, tikiuosi, kad tai bus pamoka visų klubų žmonėms. Nereikia peržengti raudonos linijos, o ją peržengus, žinoma, turi grėsti sankcijos. Manyčiau, kad šioje situacijoje jaunatviškas entuziazmas suveikė labiau, nei solidaus klubo vadovo etika.

Galbūt teko bendrauti su tų rungtynių teisėjais Tomu Jasevičiumi, Jurgiu Laurinavičiumi ir Juozu Barkausku? Kaip jie jautėsi?

Taip, kalbėti teko. Teisėjai parašė oficialų raportą dėl įvykio. Stebėjau tas rungtynes gyvai, skaičiau inspektoriaus ataskaitą. Galiu patvirtinti, kad nieko, kas galėtų sukelti ažiotažą, nebuvo. Teisėjai nedarė kokių nors akivaizdžių klaidų ir nebuvo subjektyvūs, kaip kai kurie bando teigti. Galiu tik atmesti kaltinimus. Be abejo, rungtynės buvo sudėtingos. Abi komandos žaidė nelabai kokybišką krepšinį. Tokiose rungtynėse sunku teisėjauti. Taip, nebuvo išvengta klaidų, bet tikrai tolygiai abiejų komandų atžvilgiu. Ir ypač paieškos tendencijos, kad teisėjai – „Žalgirio" gerbėjai, absoliučiai prasilenkia su teisybe.

Kokia situacija Lietuvoje su jaunais teisėjais?

Bendra situacija, kalbant apie visas lygas, nėra labai džiuginanti. Pastaraisiais metais šiek tiek sumažėjo Teisėjų asociacijos narių. Dabar jų yra truputį daugiau nei 150. Tarp jaunų narių matau sąstingį ir jų mažėja, lyginant su praėjusiu dešimtmečiu. Bet tai visos Europos problema, ne tik mūsų. Teko būti europiniuose seminaruose, kur buvo teigiama, kad jauni žmonės neranda motyvacijos būti krepšinio tiesėjais, nes čia karjeros siekimas trunka per ilgai.

Kad galėtum būti profesionalus teisėjas, reikia turėti tarptautinę kategoriją. Jos siekti užtrunka 12, 13, 14 metų, kartais ir dar ilgiau. Paaukoti savo gražiausius gyvenimo metus, visus savaitgalius, darbo dienų vakarus ir neturėti garantijos, kad tapsi FIBA kategorijos teisėju, apsunkina jaunų teisėjų apsisprendimą.

Mes stengsimės kuo labiau sutrumpinti kelią iki aukštumų pasiryžusiems aukoti savo laiką. Šiek tiek keisime teisėjų peržiūros sistemą, įtrauksime geriausius tarptautinius stebėtojus, kurie peržiūrės jaunųjų kolegų teisėjautų rungtynių įrašus ir parašys komentarus, patarimus.

Šiemet net keturiems Lietuvos teisėjams suteikta FIBA kategorija, dar septyni išlaikė ją. Tai rodo kylantį teisėjavimo lygį?

Tiesiog FIBA pakeitė licencijų išdavimo tvarką – nuo šiol jos suteikiamos dvejų metų laikotarpiui. Dėl to, kad FIBA arbitrų turime 11, reikia padėkoti bendram mūsų krepšinio lygiui, nes būtent tiek vietų Lietuvai buvo paskirta dėl aukšto mūsų krepšinio reitingo pasaulyje. Dėl to mes turėjome galimybę pateikti 11 kandidatų ir FIBA juos visus patvirtino.



FIBA ir Eurolygos karas. Ką jis duoda ir ką atima iš Lietuvos teisėjų?

Tai yra lazda, turinti du galus. Vadinamasis karas trukdo vystytis krepšiniui didesniais žingsniais. Karas yra karas. Kare visada yra aukų. Dažniausiai jomis tampa teisėjai, jie eliminuojami iš vieno sąrašo į kitą. Tie, kurie pasilieka Eurolygos pusėje, netenka galimybės teisėjauti aukščiausio lygio rinktinių turnyruose. Tai jau nebe pirmas kartas – toks karas jau yra buvęs 2001 metais. Tada aš su Romualdu Brazausku buvome tapę jo aukomis porai metų. Mes tada teisėjavome Eurolygoje ir buvom suspenduoti FIBA varžybose.

Kita vertus, teisėjams atsiranda daugiau galimybių teisėjauti tarptautinėse varžybose. Vien dėl šio karo yra keturi vyrų tarptautiniai klubų turnyrai. Visas mūsų teisėjų būrys jau gavo paskyrimus Europos taurėse, man malonu, kad net tie jaunieji teisėjai, kurie neseniai gavo licencijas, tiek Juozas Barkauskas, tiek Gintaras Mačiulis, jau gavo paskyrimus ir Europos moterų taurės rungtynėse.

Tas pats Tomas Jasevičius, likęs FIBA pusėje, šiemet dirbo Europos vyrų krepšinio čempionate, teisėjavo mače dėl bronzos medalių. Tai buvo puiki proga pasirodyti ir Tomas ja pasinaudojo sėkmingai.

Būna sunki dilema, kai gauni pasiūlymą teisėjauti Eurolygoje ir turi rinktis arba aukštą rungtynių lygį, bet suspendavimą ir atsiskyrėlio poziciją FIBA varžybose. Tai kiekvieno teisėjo pasirinkimas, klausimas, kurį arbitras turi išspręsti pats. Aš manau, kad tas karas kada nors baigsis. Pačių rungtynių skaičius gali sumažėti, bet taika leis greičiau ir geriau tobulėti organizacijoms. Mes, kurie mylime krepšinį, esame už tai, kad karas pasibaigtų.

Jums tenka dirbti ir rungtynių komisaru. Ką jaučiate, kai teisėjai akivaizdžiai klysta?

Dauguma komisarų yra buvę teisėjai ir jie jaučia apmaudą, kad jaunieji kolegos padaro sunkiai paaiškinamą klaidą. Taip vėl įpilame žibalo į ugnį, nors ir šiaip nėra lengva apginti teisėjų bei komisarų pozicijas, nes kai kurios lygos labai negatyviai žiūri į teisėjavimą. Visi esame padarę klaidų, jos ir toliau bus daromos. Žmogiškasis faktorius niekur nedings. Aišku, stengiamės kuo labiau sumažinti klaidų skaičių. Svarbiausia neklysti paprastose situacijose, kaip mes sakome, „Youtube" vertose situacijose, nes kartais būna klaidų, kurios negali būti pateisinamos. Vėliau tų klaidų įrašai pateikiami internete ir teisėjai tampa beveik patyčių objektais.

Mažėja ir komisarų. Kodėl ne visi buvę teisėjai jais tampa?

Todėl, kad dabar komisarams keliami labai dideli reikalavimai. Be to, ne į visas lygas komisarai kviečiami. Pavyzdžiui, LKL yra investavusi į skubaus pakartojimo sistemą, sekretoriatas yra aukšto lygio, todėl rungtynėse dirba tik inspektoriai. Kitos lygos tos sistemos neturi ir tai, kad jie atsisako komisarų dėl lėšų trūkumo, nėra teigiamas dalykas. Ypač komisarai reikalingi žemesnėse lygose. Bet kartais sunku rasti sąlyčio taškų su lygų vadovais, kai jie teigia, kad tai tėra nereikalingai išmesti pinigai, ir teisėjai turi spręsti problemas patys.

Kita vertus, mums dabar reikalingi tik tie komisarai, kurie gali padėti arbitrams, kurie patys buvo geri teisėjai ir turi autoritetą. Tokie žmonės gali patarti ir prieš rungtynes, ir jų metu. Po rungtynių svarbiausia tinkamas mačo aptarimas ir diskusija su teisėjais, patarimai, padedantys jauniems arbitrams tobulėti.



alt






Sportas.info



Reklama


Reklama

Reklaminis skydelis

Reklama

Ieškome darbuotojų

Reklama


Reklaminis skydelis

Reklama