Reklaminis skydelis

Paieška


Draugai

Reklaminis skydelis

Apsilankyk!

Nuorodos

Rinktinės žvalgas neabejoja: D. Motiejūnas vasarą turės šansą parodyti viską, ką gali



Jaunius Sarapas | DELFI.lt ir Krepsinis.lt



„Esi visur, bet nesi niekur“, – šyptelėdamas apie savo gyvenimo tempą Krepšinis.lt pasakojo Bostono „Celtics“ klubo tarptautinis skautas Benas Matkevičius. Didžiąją dalį savo gyvenimo oro uostuose, taksi automobiliuose, viešbučiuose ir krepšinio salėse praleidžiantis 33-ejų metų krepšinio virtuozas vis tik turi vietą, kurioje jis nepajudinamas – po ketverių metų darbo Jono Kazlausko vadovaujamame Lietuvos rinktinės trenerių štabe, specialistas kvietimo prisijungti prie komandos sulaukė ir iš naujojo vairininko Dainiaus Adomaičio. „Bus tikrai labai įdomu dirbti“, – vasaros jau su nekantrumu jau laukia B. Matkevičius.

Savo trenerio-skauto karjerą 2011 metais B. Matkevičius pradėjo ne bet kur, o galingajame Maskvos CSKA klube. Jame lietuvis talkino ne tik italų krepšinio genijui Ettorei Messinai, bet ir tautiečiui J. Kazlauskui.

Iš pastarojo Benas 2013-aisiais sulaukė pasiūlymo prisijungti ir prie Lietuvos nacionalinės komandos trenerių štabo ir prisidėjo prie skambių pergalių – dviejų sidabro medalių Europos čempionatuose, ketvirtosios vietos pasaulio čempionate ir septintos pozicijos olimpinėse žaidynėse.

Šio jauno, bet itin patyrusio ir savo darbą išmanančio specialisto pasiekimais susižavėjo ir naujasis Lietuvos rinktinės treneris D. Adomaitis, Beną į savo štabą pasikvietęs kartu su dar dviem asistentais Mindaugu Braziu ir Ramūnu Šiškausku bei fizinio rengimo treneriu Sigitu Kavaliausku.

Nuo 2014 metų NBA klube tarptautiniu skautu dirbantis B. Matkevičius gimtinėje – itin retas svečias. Visgi jis rado laiko sudalyvauti tiesioginėje Krepšinis.lt vaizdo konferencijoje ir pasidalino mintimis apie neįprastą D. Adomaičio pagalbininkų komandą rinktinėje, žibančius jaunuosius lietuvius, NBA rungtyniaujančius tautiečius ir laukiančius iššūkius Europos čempionate.



Iš senojo rinktinės trenerių štabo Dainius Adomaitis pasiliko jus vienintelį. Nustebote ar tikėjotės sulaukti pasiūlymo tęsti darbą?

– Dar Sigitas Kavaliauskas yra iš to senojo trenerių štabo. Jis – ne mažiau svarbus nei kiti treneriai, kurie daug dirba už aikštės. O man pačiam visada malonu girdėti, kad esu norimas ir svarbus – norisi prisidėti prie rinktinės ir jos pergalių.

Anksčiau buvote treneris-skautas, bet D. Adomaičio komandoje būsite trenerio asistentas. Ar jūsų užduotys keisis?

– Labai teisinga ir svarbu, kad visi treneriai taip pat ruoštųsi rungtynėms, o kokį darbą kiekvienas atliks asmeniškai, priklausys nuo mūsų pačių komunikacijos ir susitarimo. Bet kad mes galėtume teisingai patarti vyriausiajam treneriui ir priimti tinkamus sprendimus ar pasiūlyti geras idėjas, tai turime visi turėti tokį patį platų žinių spektrą. Bus tikrai labai įdomu dirbti, nors ir reikės susidirbti, priprasti vienas prie kito. Tačiau tai – tik komunikacijos ir laiko klausimas, todėl tikrai nebus didelė problema.

Esate sakęs, kad vieną dieną norėtumėte ir pats dirbti treneriu. Galbūt tai žingsnis link šio tikslo?

– Nesakyčiau, kad aš ir prieš tai neatlikau trenerio darbų – dar kai dirbau Maskvoje, treneris Ettore Messina taip pat skatino visus darbuotis aikštėje. Jo štabe visi treneriai buvo skautai ir visi skautai – asistentai. Aišku, man, kaip jauniausiam, teko daugiau atlikti to nematomo darbo – vaizdo analize ir rungtynių momentų karpymu. Bet aikštėje dirbdavome visi kartu. Tačiau taip, darbas šioje rinktinėje bus žingsnis toliau – praktikos atžvilgiu tikrai bus įdomu ir malonu dirbti su tokiais profesionalais.

Rinktinės trenerių štabe ir vėl būsite jauniausias, tačiau dabar jūsų kolegų amžiaus vidurkis net 16 metų mažesnis. Turbūt išvysime visai kitokį žaidimo braižą?

– Bus įdomu įgyvendinti visas D. Adomaičio idėjas. Prie progos susėsime, vienas kitam išsakysime savo idėjas ir pasižiūrėsime, kas iš to gali dar išaugti. Žinoma, braižas bus kitoks – tą visi žino ir to visi laukia. Taip pat viskas priklausys ir nuo to, kaip mes aikštelėje sugebėsime įgyvendinti savo idėjas. Laukia labai didelis užkulisinis darbas.

Daugeliui nuostabos sukėlė Ramūno Šiškausko, kuris neturi jokios treniravimo patirties, pakvietimas į trenerių kolektyvą. Kaip jūs pats įvertintumėte tokį D. Adomaičio ėjimą?

– Dainius ir Ramūnas gerai sutaria, todėl tikrai iš anksto apie tai pasikalbėjo. Ramūnas yra dirbęs su daug geriausių trenerių, o žaidimo atžvilgiu turi labai daug patirties – bus įdomu pasižiūrėti, kaip jis save mato trenerio vaidmenyje. Mes džiaugiamės galėdami dirbti su žmogumi, kuris patarimus gali duoti iš savo patirties. Aišku, jis prieš tai nėra dirbęs treneriu, jam tai dar nežinoma sfera, tačiau mes labai laukiame jo žinių ir idėjų.

Ar galima sakyti, kad nors ir būsite jauniausias, tačiau tuo pačiu būsite ir labiausiai patyręs? Juk vienintelis turite aukščiausio lygio turnyrų patirties.

– Jeigu pasižiūrėsime į trenerių sąrašą praėjusiame cikle ir šiame, tai ant „ant popieriaus“ galbūt kažkiek ir išsiskiriu. Bet aš asmeniškai savęs išskirti nenorėčiau, nes kiekvienas turi savų patirčių. Aišku, faktas, kad pastaruosius ketverius metus dirbau su šiais krepšininkais, bus didelis privalumas, nes turėsiu nemažai vidinės informacijos – juk ne visi žaidėjai klubuose rungtyniauja taip pat kaip rinktinėje, todėl galėsiu treneriui patarti vertindamas ir ankstesnes vasaras. Kiekvienas treneris iš štabo turi savo įgūdžius, savo žinių, savo supratimą ir savo patirtį – turėsime labai platų spektrą informacijos.

Tie, kas nelabai domisi krepšiniu, veikiausiai nežino, kas apskritai yra tas „skautas“. Galbūt galite daugiau pasakoti apie savo veiklą?

– Krepšinio srityje ir daug skirtingų skautų. Pirmiausia, tai vaizdo analizių skautai: jie dirba klubuose, karpo rungtynių epizodus – labai daug darbo įdeda užkulisiuose, kad treneriai tiek prieš rungtynes, tiek po jų galėtų komandai pateikti apžvalgą. Tokios iki šiol būdavo ir mano užduotys rinktinėje. Tokį patį darbą atlikdavau ir CSKA klube, kuriame įgijau savo pirmąją aukščiausio lygio patirtį.

O darbas „Celtics“ klube – kiek kitoks. Renku informaciją apie žaidėjus – žiūriu labai daug krepšinio visame pasaulyje: visas Bostono klubo rungtynes, nes visų NBA nebespėčiau apžvelgti (juokiasi), visų Europos lygų kovas, Kinijos, Australijos čempionatus. Taip pat turime žmogų Pietų Amerikoje, kuris atsiunčia įdomesnes rungtynes pasižiūrėti. Dar stebiu konkrečius žaidėjus ar komandas, kurias pačiam įdomu taktiškai paanalizuoti. Tai tikrai labai plati sfera, kurioje – ir kontraktų informacija, ir kontaktai su agentais, klubų treneriais ar direktoriais.

Pirmais metais visuomet reikia laiko prisitaikyti, todėl ir man iš pradžių nebuvo lengva, nes reikėjo suvokti kas yra kas ar kaip su kuo kalbėti – yra labai daug politinių reikalų ir interesų, kuriuos reikia žinoti. Bet veikla labai įdomi. Daug keliauju, todėl socialiniam gyvenimui laiko lieka mažai – dažniausiai esu arba oro uoste, arba taksi, arba viešbutyje, arba krepšinio salėje (juokiasi).

Būna, jog nuvažiuoju į jaunimo turnyrus Barselonoje, visi sako „Oho!“, bet kad aš salėje praleidžiu nuo 9 ryto iki 10 vakaro, todėl dažniausiai nieko ir nepamatau. Bet aš stebiu ne tik žaidimą – taip pat daug bendrauju su žmonėmis, užmezgu ryšius, savotiškas draugystes. Taip, čia bendravimas specifinis, tačiau visa užkulisinė bendruomenė yra labai draugiška ir atvira. Aišku, iki tam tikros ribos – visi juk nori išlaikyti komunikaciją, nes žino, kad ir aš jiems galėsiu padėti, kai reikės, ir jie man. Visą laiką jaučiame abipusiai interesai bendraujant.

Galbūt teko paskaičiuoti, kiek per metus aplankote šalių?

– 15 tai tikrai. Jau vien Europoje daug apkeliauju, į JAV nuskrendu tris kartus per metus, dar su rinktine tenka keliauti. Prieš trejus metus buvome Makedonijoje, kurioje dar irgi nėra tekę būti, tai buvo įdomu. Bet toks darbas – nuolat ant lagaminų: esi visur, bet nesi niekur (šypteli). Laiko Asmeniniam gyvenimui lieka mažai, o kai keliauji, tai keliauji darbo reikalais. Ir kai grįžtu, tai grįžtu ne į vieną tašką – vietų, kur galiu gyventi, turiu visame pasaulyje, todėl sakyčiau, kad mano gyvenimas labai išskirtinis.

Būdamas Lietuvoje nepraleidote progos apsilankyti tiek Kauno „Žalgirio“ treniruotėje, tiek rungtynėse. Iš arti galėjote pamatyti potencialiai net 6 rinktinės kandidatus, bet daugeliui šiemet įdomiausiai žibantys jaunieji žaidėjai Edgaras Ulanovas ir Lukas Lekavičius. Pernai jie dėl skirtingų priežasčių nepateko į rinktinės dvyliktuką, bet pagal vaizdą, kurį matėme iki šiol, ar jie nusipelnė vietos nacionalinėje komandoje šį rudenį?

– Žinoma, kad matome jų patobulėjimą, įdirbį, dėl kurio jie padarė žingsnį į priekį. Taip pat žinome, kad jie abu yra labai darbštūs. Kadangi tiek Edgaras, tiek Lukas „Žalgirio“ rotacijoje yra vieni iš pagrindinių žaidėjų, todėl tikrai trenerių štabe bus apie juos diskutuojama – apsvarstysime, kaip šie žaidėjai galėtų įsiterpti į trenerio Adomaičio sistemą. Bet žinote, dar liko daugiau nei 3 mėnesiai sezono, todėl reikia palaukti ir pasižiūrėti, kaip jie jį užbaigs. Ir duok Dieve, kad visi liktų sveiki.

Jeigu išbrauktume visas traumas ir ligas, tai puikų sezoną „Lietuvos ryto“ klube žaidžia Artūras Gudaitis. Karjerą baigus Robertui Javtokui, veikiausiai ir Artūras turėtų rasti savo vietą rinktinėje?

– Logikos tame tikrai yra: vienas išeina – ateina kitas. Gudaitis iki traumų ir ligų demonstravo tikrai labai gerą žaidimą – jis fiziškai labai tvirtas. Jo variantas lygiai taip pat bus apsvarstytas, tačiau vėlgi turime žiūrėti, kaip jam sugrįžus pavyks įsiterpti į „Lietuvos ryto“ žaidimą. Dabar dar per anksti prognozuoti, tačiau dėmesio jis tikrai nusipelnė.

NBA dabar yra madinga turėti gynybinio stiliaus aukštaūgį, kuris dar po krepšiais susirenka visus kamuolius. Toks yra ir Artūras, be to, jam dar tik 23-eji metai. Ar galima tikėtis ateityje jį pamatyti NBA?

– Nežinau „Kings“ ateities planų, bet viskas priklausys nuo jo sveikatos ir tolimesnio tobulėjimo. Bet taip, šiuolaikiniai centrai ar ketvirtos pozicijos žaidėjai turi būti universalūs ir gynyboje turėti gebėjimų apsiginti prieš perimetro žaidėjus, pataikyti tritaškius – kuo daugiau žaidimo aspekto gali apčiuopti, tuo jis įdomesnis. Tikrai manau, kad jie jį stebi ir dėlioja kažkokius ateities planus.

Kalbant apie užsienyje žaidžiančius lietuvius, tai Gediminas Orelikas tiesiog pražydo Turkijoje, Martynas Gecevičius jau ne pirmus metus įrodinėja savo, kaip snaiperio, vertę. Turbūt trenerio pasikeitimas daugiau vilčių suteiks ir tiems žaidėjams, kurie į Jono Kazlausko akiratį anksčiau nepatekdavo?

– M. Gecevičius su savo metiko specifika tikrai pasižymi ir yra labai svarbus savo komandoje, todėl tikrai nusipelnė dėmesio. Ir G. Orelikas demonstruoja aukštesniame lygyje demonstruoja gerą žaidimą – po triumfo taurės varžybose kartu su visu „Banvit“ klubu jis yra bangos. Manau, kad jie dabar netgi turi daugiau šansų kažką daugiau nuveikti ir Turkijos čempionate. Nors tai ir nėra vieno Gedimino nuopelnas, tačiau jis komandoje vaidina tikrai svarbų vaidmenį – turime atkreipti į tai dėmesį ir pasvarstyti, kaip tas vaidmuo galėtų persikelti į D. Adomaičio braižą. Manau, kad aptarsime visus žaidėjus – tiek buvusius rinktinėje, tiek ir nebuvusius, o aiškesnis vaizdas turėtų susidaryti birželio mėnesį, kai daugmaž žinosime išplėstinį kandidatų sąrašą.

Pereikime prie NBA lietuvių. Donato Motiejūno sugrįžimas, kurio reikėjo laukti net 8 mėnesius, buvo tiesiog tobulas, bet tuomet jis ėmė žaisti vis mažiau ir mažiau. Treneris nuolat kartoja, kad jam dar reikia laiko. Bet kiek to laiko gali prireikti, kad jis vėl įsivažiuotų į žaidimo tempą?

– Čia jau yra trenerio ir klubo filosofija, kaip jie mato jį ateityje, todėl man sunku kalbėti. Bet iš patirčių galiu pasakyti, kad žaidėjai po ilgesnių pertraukų visada iš pradžių būna geroje formoje, bet po to kreivė eina šiek smunka žemyn. Donatui šis sezonas yra išskirtinis – turime suprasti, kad situacija – nepaprasta situacija ir netgi gana sunki. Bet mes visi tikimės, kad viskas pasisuks į gerąją pusę ir jis dar gaus progų pasireikšti ir parodys, ką gali.



O kai žiūrite jo žaidimą, ar šis Donatas Motiejūnas jums panašus į tą Donatą Motiejūną, kuris iki traumos demonstravo geriausią savo karjeros formą?

– Labai sunku matyti per tas minutes, kuris jis žaidžia – reikėtų pažiūrėti, kaip jis atrodo treniruočių metu. Bet kiek mačiau, tai jaučiu, kad jis žaidžia labai energingai, o dėl gebėjimo žaisti nugara į krepšį jis jau yra užsitarnavęs vardą. Mes visi žinome, koks darbštus Donatas yra už aikštės ribų, todėl bus labai įdomu pasižiūrėti, kaip treniruočių metu jis išlaikys krūvį.

Panašu, kad „Pelicans“ į atkrintamąsias nepateks, o jeigu ir pateks, tai tikriausiai iškris dar pirmame rate. Jis turės daug laiko pasiruošti rinktinės stovyklai, į kurią, jau ne kartą minėjo, kad trokšta sugrįžti. Ar galima sakyti, kad žaidimas rinktinėje smarkiai prisidėtų prie jo žaidimo formos atsigavimo, pasitikėjimo susigrąžinimo ir pakilimo kitų akyse?

– Be abejo. Jis vasarą su rinktine turės šansą įsivažiuoti ir parodyti viską, ką gali, ir ką mes žinome, kad jis gali. Bet negalime pamiršti, kad jis bus viena iš komandos dalių – kaip komanda turėsime būti stiprūs ir parodyti rezultatus. Todėl negalime išskirti konkrečių žaidėjų – turime žiūrėti į bendrą komandos vaizdą: viskas priklausys nuo mūsų sugebėjimo Donatą ir kitus žaidėjus išnaudoti.

Jonui Valančiūnui šis sezonas NBA – jau penktasis, bet taip laukto proveržio jo žaidime mes ir neišvydome. „Raptors“ treneris lietuvį nuolat skalpuoja dėl gynybos, todėl pastaruoju metu jam leidžia žaisti vos po 20 minučių. Benai, ar iš tikrųjų Jonas taip blogai ginasi?

– (juokiasi) Nepasakyčiau, kad jis blogai ginasi, bet pagal jų gynybos sistemą jie kažkur randa priekaištų. Jų aš negaliu pateisinti, nes nesu tame štabe ir negaliu pasakyti, ko jie iš jo reikalauja. Mes žinome, kaip Jonas gali gintis ir kaip su juo reikia gintis aikštelėje – žinome, kaip tą išnaudoti. Bet kaip jie išnaudoja? Aš nematau, kad jie jo atžvilgiu dirbtų – palieka jį vieną, o po to kaltina. Aš nežinau, kokios ten yra taisyklės, todėl negaliu įžvelgti ar pasakyti, kieno tai iš tikrųjų kaltė.

Dažnai matome, kad Jonas per du kėlinius surenka dvigubą dublį ir būna sunkiai sustabdomas, bet tuomet arba nebežaidžia, arba negauna kamuolių. Kodėl „Raptors“ neišnaudoja jo stipriųjų savybių?

– Jų puolimo braiže labai dominuoja gynėjai – jiems duota labai daug laisvės. O antroje rungtynių pusėje Jonas nežaidžia, nes treneris labiau mėgsta rungtyniauti mažu penketu. Negaliu pasakyti, kodėl jam neduoda kamuolio, nors mes visi žinome, kaip jis gali po krepšiu dominuoti. Bet jeigu treneris taip mato, tai čia jau jo sprendimo teisė. Mes to negalime pateisinti, nes nesame komandoje – jie galbūt kitaip įžvelgia žaidėjų efektyvumą.

Domantas Sabonis įspūdinga statistika savo debiutiniame sezone nepasižymi, tačiau yra itin vertinamas „Thunder“ komandos, kuri net pasipildžiusi labiau patyrusiu Tajumi Gibsonu, lietuvio neišmetė iš starto penketo, nors daugelis tai prognozavo. Tai rodo, kad Oklahomos trenerio ir vadovų tikslas – užauginti jaunajam lietuviui pasitikėjimą?

– Domantas buvo pašauktas tikrai aukštai, o „Thunder“ dar iš ankščiau sekė jo žaidimą, todėl manau, kad taip stengiamasi auginti jo vaidmenį ateičiai. Kad jis žaidžia starto penkete – didžiulė pagarba. Ne tik lietuviams, bet ir kiekvienam naujokui iš Europos labai sunku atvažiavus į NBA pirmais metais gauti laiko pasireikšti, nes visas procesas užtrunka. Bet tikrai malonu matyti, kad jau pirmais metais jį sugeba įsiterpti į starto penketą. Aišku, pirmas sezonas visada būna sunkus, nes matosi nestabilumas: ir dabar forma pakritusi. Bet mes neabejojame, kad jis atsities ir su patirtimi bei amžiumi bus dar svarbesnis šioje komandoje.

Ar jus labai nustebino, kad NBA lygoje jis ėmė kur kas dažniau mesti iš toli ir gana taikliai, nors dar vasarą tritaškius svaidė pro šalį?

– Ne. Mes žinome, kad jis gali pataikyti – tai tiesiog komandos braižo ir patirties klausimas. Jam rinktinėje teko priprasti prie savo vaidmens, nes Domas atvyko iš Gonzagos universiteto, kuriame vaidino labai svarbų vaidmenį, žaidė labai daug, atliko labai daug metimų. O vasarą rinktinėje visi šie skaičiai sumažėjo, tekdavo greičiau su kamuoliu išsiskirti – iš mažiau metimų reikėjo daugiau naudos įnešti. Tai taip pat yra gana sunku ir mes tą suprantame. Bet ir žinome, kad Domantas – puikus žaidėjas: gali ir pataikyti, ir nugara sužaisti, ir dėl kamuolių kovoti, ir gynyboje pasireikšti, ir pataikyti.

Pats Domas šiame sezone ne kartą minėjo, kad labai nori žaisti rinktinėje, tačiau pabrėžė, kad viskas lems „Thunder“ žodis. Kiek iš tikrųjų galios šiuose sprendimuose turi NBA klubai?

– Įprastai jie pagal NBA taisykles krepšininkus į stovyklas išleidžia likus 4 savaitėms iki čempionato pradžios. Tai praeityje jau esame metę iš kitų mūsų žaidėjų. Mes paprasčiausiai džiaugiamės, kad žaidėjai atvažiuoja, žaidžia ir nori atstovauti savo šaliai. O kaip ten klube – negaliu pasakyti. Nors žinau, kad Oklahomos klubo vadovybė atėjusi iš San Antonijaus „Spurs“ sistemos, kurioje tarptautinis krepšinis yra gerbiamas ir propaguojamas. Todėl nemanau ir nenoriu tikėti, kad jie galėtų tam prieštarauti.

J. Kazlauskas vis minėdavo, kad Mindaugo Kuzminsko vieta – NBA. Tik treneris suabejodavo, ar nepakiš puolėjui kojos minkštumas. Visgi ant NBA parketo mes Mindaugą kaip tik matome agresyvų – kurį laiką žaidė net ir su mėlyne. Dabar jis sutartį turi dviem sezonams, bet kaip manote, ar NBA jis gali užsilikti ir ilgiau?

– Jis pirmais metais, kaip ir Domantas, jau rodo savo vertę prisidėdamas prie komandos pergalių, dėl to pagarba jam. Kaip ateityje bus dar priklausys nuo jo žaidimo. Jis yra pakankamai stiprus ir turi pasitikėjimo savimi. Pagal tai, ką dabar matau, sakyčiau, kad pirmais metais jis tikrai puikiai dera šioje lygoje.



Dar trumpai norėčiau sugrįžti prie Europos čempionato. B grupėje kartu su lietuviais žais Italija, Vokietija, Izraelis, Gruzija ir Ukraina. Kaip vertinate varžovus?

– Lengva tikrai nebus. Mūsų grupėje tikrai bus iššūkių – tiek su Italijos, tiek su Ukrainos komandomis. Tas pats Izraelis žais namuose, o jų fanai – itin aistringi. Ta pati Gruzija po 2015 metų Europos čempionato bus prieš mus labai nusiteikusi ir užsivedusi (fantastiškai žaidusio Jono Mačiulio vedami lietuviai ketvirtfinalyje laimėjo 85:81 – Krepšinis.lt). Čempionatas tikrai bus labai sunkus – reikės atvažiuoti gerai psichologiškai nusiteikus ir fiziškai pasiruošus.

Rinktinei keliamas tikslas – 1-5 vieta, o pats LKF generalinis direktorius Mindaugas Špokas buvo užsiminęs, kad jeigu susirinks visi geriausi, tai čia gali būti paskutinis ir labai geras šansas šiai kartai laimėti auksą. Ar Lietuvai šios spalvos medalis pasiekiamas?

– Nenoriu kalbėti apie medalius, nes viskas labai yra toli. Aišku, tikslai iškelti ir mes juos suprantame. Esame krepšinio tauta – žaidėjai supranta, kad yra labai didelė atsakomybė prieš tautiečius. Atvažiuosime su sau aukštai iškeltais tikslais, bet gyvensim šia diena – iš treniruotės į treniruotę, iš rungtynių į rungtynes. Ir kaip kelias nuves, kaip jis susiklostys – tada ir matysime. Žodžio „medalis“ dar net nesinori minėti, nes čempionatas labai toli – šią vietą labai sunku užsitarnauti, o daug faktorių gali viską nulemti. Mes suprantame tikslus, bet laukia labai ilgas kelias.



alt







Jaunius Sarapas | DELFI.lt ir Krepsinis.lt

alt


Reklama


Reklama

Reklaminis skydelis

Reklama

Ieškome darbuotojų

Reklama


Reklaminis skydelis

Reklama