Paieška


Draugai

Reklaminis skydelis

Apsilankyk!

Nuorodos

R. Vaišvila: mažesnė tikimybė nepražilti



Klaipėdos "Naftos-Uni-Akvaservis" komandos vyriausiasis treneris Rytis Vaišvila žodžių į vatą nevynioja. Anot jo, geriau būti žaidėju nei treneriu, taip mažesnė tikimybė pražilti. Kovoti su įtampa buvusiam Lietuvos rinktinės krepšininkui padeda žmona Kristina – ištikima vyro sirgalė, nepraleidžianti nė vienų vyro treniruojamos komandos varžybų.

Į krepšinį pastūmėjo brolis

– Kaip ir kada susidomėjote krepšiniu?

– Vaikystėje. Tėvelis žaidė rankinį, brolis – krepšinį. Matyt, nuo jo ir užsikrėčiau. Prašydavau, kad vežtųsi mane kartu į treniruotes. Jo skatinamas pradėjau lankyti krepšinį pas savo pirmąjį trenerį Grigorijų Pancerovą. Brolis dabar gyvena Norvegijoje.

Ir pats nemažai laiko praleidote svetur, atstovaudamas įvairiems užsienio krepšinio klubams.

– Mano, kaip krepšininko, geografija gana plati. Po rinktinės žaidžiau Suomijoje, Vengrijoje, Slovakijoje, Vokietijoje. Rusijoje buvo labai puikūs metai, laimėjome čempionatą, teko dalyvauti Eurolygoje. Daug metų po mokyklos baigimo gyvenau Kaune. Kai įstojau į Kūno kultūros institutą, taip ir išbuvau ten apie septyniolika metų. Baigęs institutą pradėjau nuo Kauno "Žalgirio" dublerių komandos, vėliau žaidžiau profesionaliuose klubuose.

– Ar žaisdamas pasvajodavote apie trenerio karjerą?

– Iš pradžių apie tai negalvojau. Kai kūnas nebeleido žaisti profesionalaus krepšinio, reikėjo ieškotis kitos veiklos.

Geriausias treneris

Minėjote, jog profesionalus sportas sveikatai nepasitarnavo. Kaip tai pasireiškė?

– Išoperuoti abu kryžminiai raiščiai, viena operacija atlikta Suomijoje, kita – Vengrijoje, kur tuo metu žaidžiau. Sulig metais profesionalus sportas atsiliepia sveikatai. Dabar judu tik savo malonumui sporto klube. Prieš dvejus metus žaidžiau su veteranais, bet ėmė tinti kojos, skaudėti kelius, tad pagalvojau, kad neapsimoka kankintis.

Trenerio darbas įdomesnis?

– Savo kailiu patyriau, kad geriau būti žaidėju nei treneriu. Turi kamuolį, žinai, ką su juo daryti. Dabar tu atsakingas už visos komandos žaidimą ir rezultatą. Žinote, kaip būna – laimi žaidėjai, o pralaimi treneris. Visos strėlės lekia į tave. Bet jei pasirinkai tokį darbą, turi su tuo susitaikyti.

Šiemet jūsų treniruojami "Naftos-Uni-Akvaservis" krepšininkai  tapo Nacionalinės krepšinio lygos vicečempionais. Kaip vertinate komandos pasirodymą?

– Sezoną vertinu puikiai. Pralaimėjome tik finale, to niekas nesitikėjo. Nusileidome Marijampolės "Sūduvai-Mantingai", tikrai stipriai Lietuvos krepšinio lygos lygio komandai.

Buvote išrinktas Nacionalinės krepšinio lygos geriausiu sezono treneriu.

– Malonu, kai įvertina tavo darbą, tas bemieges naktis, išeikvotus nervus. Neslėpsiu, dėl šio darbo tenka daug paaukoti.

"Žmona susitaikė"

– Esate nuotaikos žmogus? Artimieji jaučia, kada varžybos buvo nesėkmingos?

– Net labai. Bet čia jau reikėtų šeimos klausti. Grįžti namo ir galvoji vien tik apie varžybas. Jokių kitų minčių. Analizuoju, ką ne taip padarėme, ką reikėtų keisti, peržiūriu varžybų įrašus ir panašiai. Juolab kad dabar visos varžybos yra filmuojamos, gali bet kada atsukti filmuotą medžiagą. Anksčiau tokių dalykų nebuvo. Dabar jauniems žaidėjams lengviau tobulėti, tik noro reikia.

Žmona Kristina dėl to nepyksta?

– Per tiek metų jau susitaikė su tuo. Problemų nekyla, supranta, kad tai mano darbas. Pati ateina į varžybas, palaiko ir serga už komandą.

Kaip ilsitės nuo įtampos ir streso, patiriamo darbe?

– Mano didžiausias hobis ir geriausias poilsis – žvejyba. Nusipirkau katerį, tai išplaukiu į marias ar nuvažiuoju į draugo sodybą. Tai darau ne dėl žuvų, o tam, kad truputį pravėdinčiau smegenis, atsipalaiduočiau. Esu mariose pagavęs 4,5 kg starkį. Buvimas gamtoje padeda užsimiršti. Kai geras oras, su namiškiais sėdame ant dviračių ir miname į Juodkrantę ar Palangą pabūti prie jūros. Žmonės iš kitos Lietuvos pusės atvažiuoja tam, kad ją pamatytų, o mums taip arti.

Ar vaikai nepasekė tėčio pėdomis?

– Du vaikai iš pirmos santuokos gyvena Kaune. Vienas užsiima vandensvydžiu, kitas – boksininkas. Buvau prieš, bet ką padarysi. Išbandė ir krepšinį, ir futbolą, bet, matyt, "nelipo". Svarbiausia, kad sportuoja, turi užsiėmimą ir nesibasto po kiemus. Ir pats neturėjau kada to daryti: kamuolį į rankas ir leki į 14-osios vidurinės mokyklos aikštelę pamėtyti į krepšį.

Medalis – garbingoje vietoje

– 1996-aisiais kartu su Lietuvos vyrų krepšinio rinktine dalyvavote Atlantoje vykusiose olimpinėse žaidynėse. Tąkart pavyko iškovoti bronzą. Išsaugojote medalį?

– Tai sunkaus darbo vaisius. Reikėjo išsikovoti tokią aukštą vietą. Buvo didelė konkurencija, ypač tarp gynėjų – mano pozicijos žaidėjų. Medalis guli namie, garbingoje vietoje.

Koks jausmas?

– Fantastiškas. Tai vienas didžiausių pasiekimų karjeroje. Kiekvienas sportininkas svajoja apie patekimą į rinktinę ir dalyvavimą olimpinėse žaidynėse. Vien tai yra didelis įvykis, o laimėti bronzą – iš viso viršūnė.

Rinkdamasis komandą, kurią treniruosite, prioritetą teikiate uždarbiui ar vis dėlto užimamoms pareigoms?

– Visuomet buvau vyriausiuoju treneriu. Savo kailiu nepatyriau, ką reiškia būti asistentu. Mėgstu pats priimti galutinius sprendimus. Žinoma, visada būčiau už asistavimą geros komandos treneriui, tai geras būdas mokytis. Juk šioje profesijoje nėra ribų, gali tobulėti kiekvieną dieną.

"Neptūno" aistruolis

Kurią Lietuvos krepšinio komandą palaikote?

– Tik "Neptūną". Be kalbų. Nuolat seku varžybas, važiuoju palaikyti komandos į areną. Visai kitas jausmas ir atmosfera būti tarp sirgalių. Apskritai sporte labai daug įtakos turi sėkmės faktorius. Kartais varžybas nulemia paskutinis metimas. Juk niekas nesitreniruoja pataikyti nuo centro ir dar iš nepatogių pozicijų. Gerai, jei tavo, o ne priešininko komanda pataiko tokį metimą.

Baigėsi sezonas, galite lengviau atsikvėpti. Jau atostogavote?

– Kasmet gegužę, kai baigiasi sezonas, su žmona iš anksto suplanuojame tolimesnes keliones. Paprastai vykstame ten, kur dar nesame buvę. Pernai lankėmės Singapūre, dabar neseniai grįžome iš Seišelių salų. Antrą kartą ten nevažiuočiau. Nuobodu. Sala maža, per vieną dieną visą apvažiuoji mašina ir nebėra ką veikti. Paskui lieka tik gulėjimas prie baseino ar jūros ir mėgavimasis geru oru. Bandžiau žvejoti, buvau atsivežęs savo meškerę, bet paskaičiavau, kad žvejyba šioje saloje – labai brangus malonumas.

Kaip šventėte gimtadienį?

– Ramiai – su šeima suvalgėme tortą, ir tiek. Sulaukus tokių metų jau nebėra noro švęsti gimtadienių. Gal kai bus jubiliejus. Aišku, jei "dagyvensiu" ir nervai laikys. Kol kas nepražilau, vis laikausi.

Esate išrankus maistui?

– Ne, valgau viską be išimties. Labiau mėgstu žuvis, keptas ir rūkytas. Maistą namuose gamina žmona, aš ne kulinaras. O skaniausi cepelinai – pas mamą. Patys kažkada bandėme gaminti, neišėjo. Turėdamas laiko važiuoju grybauti į savo pamėgtas vietas.

Turite namuose augintinių?

– Du Jorkšyro terjerus – Arčį ir Gledi. Pirkome tik vieną, bet draugai prieš išvažiuodami į Indiją paliko savo šuniuką, tai jis iki šiol ir gyvena pas mus.



alt








Ieva Liškevičiūtė | Kaunodiena.lt



Ieškome darbuotojų

Reklama


Reklaminis skydelis

Reklama