Reklaminis skydelis

Paieška


Draugai

Reklaminis skydelis

Apsilankyk!

Nuorodos

Chroniška statistika atskleidžia nepagydomus lietuviško krepšinio sindromus



Mindaugas Augustis | DELFI.lt ir Krepsinis.lt

15 metų iš eilės Lietuvos rinktinė didžiuosiuose turnyruose klydo dažniau nei jos varžovai. Šiame amžiuje dar nebuvo Eurolygos sezono, kuriame Kauno „Žalgiris“ būtų perėmęs daugiau kamuolių nei priešininkai. Europos čempionato išvakarėse Krepšinis.lt nagrinėja gluminančiai ryškią tendenciją, vienodai būdingą tiek nacionalinei komandai, tiek šalies klubams.

Retai naudojamas rodiklis

Lietuva krepšinio pasaulyje dažnai vadinama apsigimusių metikų kraštu. Tačiau bandant nuspėti, kaip rinktinei svarbiausiose vasaros varžybose seksis atakuoti iš toli, kaskart reikia mesti kauliuką: pagal tritaškių pataikymą komanda būna tai lyderė, tai vidutiniokė. O kartais ir autsaiderė.

Lietuviai nuolat giriami kaip komandinio žaidimo apologetai. Tik ne visada tai atsispindi, pavyzdžiui, rezultatyvių perdavimų vidurkių suvestinėse.

Tokios ir panašios nacionalinės charakteristikos – tik abstrakčios klišės, neatsilaikančios prieš konkrečius faktorius: komandos sudėtį, sportinę formą, trenerio pomėgius, varžovų pajėgumą ir t. t.

Tačiau yra itin gajų lietuviško krepšinio bruožų, kurie nuosekliai palieka savo pėdsaką ne tik tautosakoje, bet ir objektyviuose statistikos protokoluose.

Perimtų kamuolių ir klaidų koeficientas – nei populiarus, nei savaime informatyvus krepšinio statistikos rodiklis. Bet kuomet tos pačios indikacijos būdingos ir šalies rinktinei, ir tarptautinėje arenoje kovojantiems klubams, tai jau traukia akį. O jei tendencija apima ne vieną ir ne kelis sezonus, o ištisus dešimtmečius, susimąstyti verta.

STT (anglų kalba – „steal to turnover“) koeficientas reiškia santykį tarp komandos ar žaidėjo perimamų kamuolių ir padaromų klaidų.

Net dėl statistikos pamišusioje NBA lygoje šis išvestinis parametras pasitelkiamas labai retai.

„Jis skaičiuojamas labiau įdomumo dėlei. Aš pats kartais panaudoju šį koeficientą, nagrinėdamas individualių krepšininkų galimybes, kadangi jis parodo, kaip žaidėjas sugeba ištaisyti savo klaidas“, – Krepšinis.lt aiškino Denverio „Nuggets“ klubo analitikos direktorius Tomas Balčėtis.

Bet lietuviškame kontekste įdomiau vertinti komandinę statistiką. Ir lyginti ją su varžovų STT koeficientu rungtyniaujant su lietuviais.

Tai leidžia suvokti, kuri ekipa sėkmingiau stabdo atakas iki metimo fazės ir susidoroja su analogišku pasipriešinimu kitoje aikštės pusėje. Mat perimti kamuoliai ir klaidos – tarsi susisiekiantys indai, kuriuose kartu teliuskuoja pastangos surakinti priešininkus ginantis ir kamuolio branginimas puolant.



Skaičiai nekinta nuo amžiaus pradžios

Per pastaruosius dešimt metų Lietuvos rinktinės STT koeficientas pagrindiniuose turnyruose dar nė karto nebuvo palankesnis nei prieš ją rungtyniavusių varžovų.

Skaičiuojant nuo amžiaus pradžios, tik 2000 metų Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse ir 2001 metų Europos čempionate rungtynėse su lietuviais varžovai vidutiniškai klysdavo dažniau. Kituose 14-oje didžiųjų turnyrų iš eilės buvo atvirkščiai, ir tokia tendencija tęsiasi iki pat šių dienų.

Panaši ir perimtų kamuolių statistika. Tik ketveriose pirmenybėse – 2000, 2001, 2003 ir 2005 metais – Lietuvos nacionalinė komanda jų nugvelbdavo daugiau nei komandos, su kuriomis tekdavo galynėtis.



Pavyzdžiui, 2012 metų Londono olimpinėse žaidynėse Kęstučio Kemzūros auklėtinių STT koeficientas buvo daugiau nei dvigubai prastesnis nei jų varžovų. Tąkart per visas žaidynes lietuviai perėmė 26 kamuolius ir padarė 98 klaidas, o priešininkų komandos dvikovose su Lietuva – atitinkamai 50 ir 77.

Lygiai tuo pačiu pasižymi ir Lietuvos klubai, kuomet susitinka su užsienio ekipomis. Net nepaisant to, jog pusę jų sudėties gali sudaryti legionieriai, o nurodymus dalinti svetimšaliai specialistai.

Mažiausiai nacionalinio charakterio – „Lietuvos ryto“ statistikoje

Krepšinis.lt apskaičiavo 2000-2017 metais pajėgiausiuose žemyno turnyruose – Eurolygoje, Europos taurės varžybose ir FIBA Čempionų lygoje (Suprolygoje) – dalyvavusių šalies klubų STT koeficientus per visą šį laikotarpį.

Skaičiai iškalbingi: nė vieno lietuviško klubo perimtų kamuolių ir klaidų santykis nebuvo geresnis nei oponentų, su kuriais žaista.

Šalies flagmanas „Žalgiris“ per 17 metų Eurolygoje nė karto nesugebėjo per sezoną perimti daugiau kamuolių nei varžovai atimdavo iš jo paties.

Ne sykį kauniečiai buvo metinių statistikos suvestinių autsaideriai – tiek pagal perimtus kamuolius, tiek pagal tuos, kuriuos iš jų „nudžiaudavo“ priešininkai, tiek ir pagal klaidų skaičių. Net praėjusiame sezone Šarūno Jasikevičiaus vadovauta ekipa, nepaisant solidžių rezultatų, perėmė mažiausiai kamuolių visoje lygoje (vid. 4,93 per rungtynes).

Daug pasako nuo 2000-ųjų skaičiuojama suminė modernios Eurolygos statistika. Pagal išprovokuotas varžovų klaidas „Žalgiris“ tarp 83 turnyre skirtingu metu žaidusių komandų užima tik 68 vietą. Žemiau nėra nė vieno kito istorinio Eurolygos klubo – jeigu taip pavadintume 16 ekipų, sužaidusių daugiau nei po 150 rungtynių prestižinėje lygoje.

Kai kurie skaičiai tiesiog kurioziški. 2006-2007 metų sezone Vilniaus „Lietuvos rytas“ buvo rečiausiai klystanti Europos taurės turnyro komanda (vid. 12,35 per rungtynes). Paradoksalu tai, kad kiti klubai mačuose su vilniečiais vis tiek vidutiniškai padarydavo mažiau klaidų (12)!

Patys pagirtinai brangindami kamuolį, iki finalo tuomet nukeliavę serbo Aleksandro Trifunovičiaus auklėtiniai savoje aikštės pusėje oponentus apsižioplinti „paskatindavo“ dar rečiau ir pagal šį rodiklį buvo treti nuo galo.

Vis dėlto būtent „Lietuvos rytas“ istoriškai yra geriausiu STT koeficientu tarptautinėje arenoje pasižyminti šalies komanda, vienintelė tik nežymiai atsiliekanti nuo savo varžovų.

„Žalgirio“, Klaipėdos „Neptūno“, Panevėžio „Lietkabelio“, „Šiaulių“, Prienų-Birštono „Vytauto“ ir Utenos „Juventus“ – o taip pat ir Lietuvos rinktinės – atvejais skirtumas kur kas ryškesnis.

Tad nacionalinis lietuviško krepšinio įdagas, regis, slypi kažkur tarp perimtų kamuolių ir klaidų grafų. Įsitaisęs pakankamai giliai, kad nedarytų lemiamos įtakos pergalių ir pralaimėjimų balansui. Tūnantis pataikymo procentų, atkovotų kamuolių, rezultatyvių perdavimų ir kitų svarbesnių statistikos parametrų šešėlyje. Bet vis dėlto išlendantis į paviršių papurčius statistikos protokolus.

Kurgi čia pakastas šuo – ar ginasi lietuviai kitaip nei jų konkurentų, o gal kitaip puola?



Raktas – treniruotėse

Prastą perimamų kamuolių ir klaidų santykį lietuviškos krepšinio mokyklos absolventų žaidime galima nagrinėti dviem skerspjūviais: krepšininkų sugebėjimų ir taktikos.

Rolandas Radvila yra žmogus, kuriam pirmasis aspektas turėtų rūpėti labiausiai Lietuvoje.

47-ą gimtadienį praėjusią savaitę šventęs specialistas Lietuvos krepšinio federacijoje (LKF) eina jaunimo rinktinių vyriausiojo trenerio pareigas. Būtent jis atsakingas už vadinamosios piramidės formavimą šalies krepšinyje.

Nors Krepšinis.lt atliktos analizės rezultatai R. Radvilai buvo netikėti, paaiškinimą jis turi. Tiksliau, net kelis, kuriais įsitikino važinėdamas po tarptautines jaunųjų krepšininkų stovyklas užsienyje.

Pavyzdžiui, pavasarį Barselonoje (Ispanija) vykusią prestižinę „Jordan Brand Classic“ stovyklą. Nors pastarojoje kartu su perspektyviausiais Europos talentais plušėjo trys lietuviai, nė vienas nepateko tarp dešimties geriausių dalyvių.

R. Radvila pripažįsta, kad ugdant žaidėjus Lietuvoje gynybos sugebėjimai lavinami mažiau nei puolimo.

„Visur užsienyje dabar vyrauja fizinis pajėgumas, atletiškumas, gynybai skiriama labai daug dėmesio. Dominuoja tie, kurie ne tik labai gerai valdo kamuolį, bet ir kibiai ginasi. Visose pratybose naudojamas aktyvus spaudimas: neleidžiama laisvai išmesti kamuolio, neleidžiama jo priimti, puolantys žaidėjai „smaugiami“ ties pražangos riba.



Lietuviai to negali, nes nemoka. O nemoka, nes mes, treneriai, neišmokome, neakcentuojame. Nėra taip, kad treniruotėse mes pusę laiko skirtume puolimui, pusę – gynybai. Daug didesnis dėmesys tenka metimo lavinimui, taktikai – automatiškai mažiau erdvės lieka gynybai. Taip jau sistematiškai susiklostę Lietuvoje“, – samprotavo specialistas. Perimtų kamuolių grafoje atsispindi ne tik nuo mažumės šlifuojami įgūdžiai, bet ir talentas. Mat geras gynybos specialistas turi pasižymėti tiek fizinėmis savybėmis, tiek protu.

R. Radvilai idealus „vagis“ – Johnas Stocktonas. Ir ne tik jam – legendinis Jutos „Jazz“ klubo įžaidėjas tebėra daugiausiai kamuolių perėmęs krepšininkas NBA istorijoje, toli atsiplėšęs nuo visų konkurentų.

„Jis buvo baltaodis, 185 cm ūgio. Atrodo, nieko ypatingo. Bet J. Stocktonas išsiskyrė labai tvirtu kūnu ir itin aukštu krepšinio intelektu. Svarbu ir viena, ir kita: norint perimti kamuolį, reikia mokėti „skaityti“ žaidimą, nuspėti situacijas.

Pas mus panašių talentų nėra. Tiesa, labai gerai ginasi Tomo Keršio auklėtinis Dovydas Giedraitis. Jis turi ne pagal amžių aukštą intelekto koeficientą, labai gerą galvą. Ir mokosi vos ne dešimtukais. Manau, jei būtų 195 cm ar didesnio ūgio, Dovydas jau dabar būtų Europos mastu pripažintas talentas. Bet tokių tėra vienetai“, – apgailestavo R. Radvila.



Daugiau perdavimų – daugiau klaidų

Kuo aktyviau ir kokybiškiau ginasi varžovai, tuo labiau kraujuoja opa komandos klaidų grafoje.

Bet R. Radvila sutinka, kad ir pačių lietuvių puolimo arsenalo parengtis – ne be priekaišto. Perdavimų technika, išbėgimas po užtvarų, pastarųjų kokybė, kamuolio valdymas – sušlubęs bet kuris žaidimo elementas gali pavirsti klaida. Taip pat nepakankamas fizinis pasiruošimas.

„Gerai fiziškai ir techniškai pasirengusį žaidėją spausk nespaudęs – klaidos jis nepadarys. Treneriai kalti, kad vaikų neišmoko universalumo, valdyti kamuolį abiem rankomis, mažai nagrinėja situacijas. Geras treneris, kuriam rūpi visos detalės, išsireikalaus ir minimalaus klaidų skaičiaus, ir perimtų kamuolių, ir geros gynybos. Deja, spragų turime net ir suaugusiųjų rinktinėje. Jau ne tik įžaidėjo, bet ir atakuojančio gynėjo pozicija tampa problematiška, nebėra tokių kaip Arvydas Macijauskas, Donatas Slanina, Ramūnas Šiškauskas. Sutikite, mūsų žaidėjai Europos mastu yra vidutiniokai“, – lygino R. Radvila.

Specialistas įžvelgia ir vieną žaidimo taktikos padiktuotą priežastį, dėl kurios Lietuvos komandos dažniau nei konkurentai pameta kamuolį.

„Amerikiečių taisyklė – geriau pramesti nei suklysti. Ispanai, italai taip pat mokosi paprasto žaidimo, paremto individualiu meistriškumu, dabar tą patį jau daro ir prancūzai. Geriausias žaidėjas pats valdo kamuolį, pats veržiasi ar meta. Jei atlikai tokiam perdavimą, gali grįžti į gynybą, nes jis viską darys vienas: brausis, lips, mes. Nebent varžovai sutrigubintų gynybą, tuomet gal numes kamuolį kitam.

Mūsų lietuviškas stilius – daugiau žaisti, daugiau judėti, kamuolys turi tris, keturis ar penkis kartus „suvaikščioti“, kol pasieks tą žmogų, kuriam patikėta užbaigti ataką. Kai tiek daug judesio, automatiškai išauga tikimybė kažkur užstrigti. O kuo mažiau perdavimų, tuo ir klaidos galimybė mažesnė“, – paprastą logiką pasitelkė R. Radvila.

Riziką pateisina puolant, bet ne ginantis

Jei klaidų kiekis susijęs su puolimo deriniais, skirtingos gynybos sistemos, trenerio nuomone, įtakos perimtų kamuolių skaičiui neturi. Ar asmeninė, ar aikštės gynyba, ar net zoninis spaudimas – esą viskas bet kuriuo atveju galiausiai atsiremia į krepšininkų fizinius sugebėjimus bei nuovoką.

R. Radvilos įsitikinimu, kokybiška priešininkų analizė, išgliaudanti jų naudojamus derinius ir leidžianti besiginančiai komandai iš anksto nuspėti perdavimų linijas, yra vienintelis būdas, kaip trenerių štabas gali prisidėti prie perimtų kamuolių medžioklės.

Vis dėlto Krepšinis.lt kalbinti žaidimo analitikai turi ką pridurti.

„Kai kurios komandos ginasi agresyviai, pavyzdžiui, varžovams žaidžiant du prieš du aukštaūgis „pakyla į viršų“. O kitos naudoja konservatyvią gynybą. Tarkime, Memfio „Grizzlies“ yra viena geriausiai besiginančių lygos komandų, bet pagal perimtų kamuolių vidurkį ji – vidutiniokė“, – pavyzdį iš NBA pateikė T. Balčėtis.

Tuo metu Lietuvos rinktinės vyriausiojo trenerio Dainiaus Adomaičio asistentui Mindaugui Braziui į galvą pirmiausia šauna uteniškių atvejis praėjusiame Lietuvos krepšinio lygos (LKL) sezone.

Pirmenybėms įpusėjus Antanas Sireika pakeitė „Juventus“ naudojamą gynybos schemą, nusižiūrėjęs naująją nuo Tenerifės „Iberostar“ (Ispanija) klubo, su kuriuo LKL vidutiniokai susitiko FIBA Čempionų lygos turnyre.

„Sezono metu „Juventus“ pradėjo gintis labai agresyviai, provokuoti klaidas, stengtis uždaryti perdavimų linijas, net rizikuojant paleisti tiesioginį dengiamąjį“, – prisiminė M. Brazys, pats ruošęs „Juventus“ žaidimo analizes „Neptūno“ klubui.

Permaina atsiliepė komandos statistikai. Jei per pirmus du ratus Utenos ekipa vidutiniškai perimdavo 6,8 kamuolio per rungtynes, antroje čempionato dalyje šis rodiklis išaugo iki 9,3. Nors didelės įtakos į savo krepšį praleidžiamų taškų skaičiui tai neturėjo: vidutinis „Juventus“ varžovų rezultatyvumas tesumenko nuo 82 iki 80 taškų.

Pagrindinis skirtumas tarp tokios „ispaniškos“ gynybos ir Lietuvoje populiaresnių konservatyvių sistemų yra rizikos laipsnis.

„Žiūrint iš taktinės pusės, mes, lietuviai, ginantis esame linkę mažiau rizikuoti. Mums užtenka priversti varžovą atakuoti iš sunkios, nepatogios situacijos. Pastangų perimti kamuolius neakcentuojame, kadangi nepavykus to padaryti prašokęs žmogus gynyboje iš esmės nebedalyvauja, toliau ginamasi keturiese prieš penkis.

Todėl mūsų treneriai reikalauja, kad žaidėjai visada stengtųsi išlikti tarp kamuolio ir krepšio, liepia jiems pirmiausia žiūrėti, kad dengiamasis neįkirstų už nugaros“, – aiškino M. Brazys, kuris kitą sezoną dirbs jau „Lietuvos ryto“ štabe.

Koeficientas – panašus, rezultatas – ne

Įsikibus tik į STT koeficiento skaičiavimus ir pamiršus viską pasaulyje galėtų pasirodyti, kad lietuviai krepšinį žaidžia tarsi avėdami klumpėmis: patys nuolat nespėja paskui kamuolį, o varžovai pro juos lekia it pro stulpus.

Iš tikrųjų, nėra geriau komandos puolimą ir gynybą apibūdinančio rodiklio kaip įmesti ir praleisti taškai. Visa kita tik detalizuoja, kaip ir iš ko suformuoti po finalinės sirenos švieslentėje liekantys skaičiai.

STT koeficientas per siauras, kad turėtų tiesioginę koreliaciją su rezultatais. Kartais jis net atrodo atvirkščiai proporcingas. Pavyzdžiui, šiame amžiuje Lietuvos rinktinės perimtų kamuolių ir klaidų santykis geriausias buvo 2001 metų Europos čempionate. Kuriame lietuviai sensacingai susmuko po latvių tritaškių kruša ir nė nepateko į ketvirtfinalį.

Prabėgus dvejiems metams nacionalinė komanda fiksavo nedaug prastesnį STT koeficientą. Ir tuomet jau užsikabino auksą.

„Nėra vienos statistikos kategorijos, iš kurios galima būtų susidaryti tikrą vaizdą. Jis susideda iš pusšimčio skirtingų aspektų“, – apibendrino T. Balčėtis.

Bet lietuviško krepšinio antspaudą skaičiuose įžvelgti galima. Įdomu, ar Dainiaus Adomaičio rinktinė bus kitokia?

alt





alt











Mindaugas Augustis | DELFI.lt ir Krepsinis.lt



Reklama


Reklama

Reklama

Reklaminis skydelis

Ieškome darbuotojų

Reklama


Reklaminis skydelis

Reklama