Reklaminis skydelis

Paieška


Draugai

Reklaminis skydelis

Apsilankyk!

Nuorodos

[Čempionas amžiams] S. Babrauskas: „Geriausias strategas visada bus tas, su kuriuo laimi titulus. Mano atveju, tai neabejotinai yra Kurtinaitis“



Interneto platformoje „Sporto namai“ kiekvieną dieną savo jausmais, mintimis ir rūpesčiais tiesiogiai su gerbėjais dalinasi Lietuvos sporto pasaulio atstovai: atletai, specialistai, apžvalgininkai. Naujausiame įraše savo prisiminimais apie čempioniškus metus Vilniaus „Lietuvos ryte“ dalijosi Steponas Babrauskas.

2008-ųjų vasarą man paskambino Jonas Vainauskas ir paklausė, ar noriu būti čempioniškos komandos dalimi. Turėjau susitarimą su viena užsienio komanda, tačiau grįžti nedvejojau. „Lietuvos rytas“ – mano komanda.



Kaip paaiškėjo vėliau, tai buvo geriausias sprendimas mano gyvenime.

„Lietuvos rytas“ sezoną pasitiko atsinaujinęs, su pasikeitusia sudėtimi, treneriu Antanu Sireika. Nors tuomet laimėjome naujai įsteigtą BBL prezidento taurę, tačiau sezono pradžia kažko ypatingo nežadėjo – žaidimas nebuvo geras.

Klubas turėjo finansinių sunkumų, todėl komanda prieš Europos taurės pradžią pardavė Matthew Nielseną. Vėliau,  patyrus pralaimėjimus BBL prieš Rygos ASK, o LKL – Kauno „Žalgiriui“ ir Europos taurėje prieš Las Palmo „Gran Canaria“, išėjo ir A. Sireika.

Komandos vadžias perėmė Rimas Kurtinaitis. Šio specialisto atėjimas buvo geriausia, kas galėjo nutikti „ Lietuvos rytui“. Klubo filosofija ir mentalitetas ėmė keistis iš esmės.
Tik atėjęs treneris mums pasakė: „Žinau, kad „Lietuvos rytas“ atleidžia daug trenerių. Jei tikėsite manimi, darysite pagal mano filosofiją, aš nebūsiu tas, kuris nurašo viską ant žaidėjų. Jei mano filosofija netiks, tuomet pakelsiu ranką, pripažinsiu, kad esu prastas treneris ir išeisiu. Tačiau patikėkit, aš žinau, ką darau. Jei netikite manimi, atvažiuokite pas mane į namus Panemunėje ir pažiūrėkite mano trofėjų lentyną“.

Mes juo tikėjome. Mes žinojome, kad nesame ypatingi talentai. Privalėjome būti susitelkę ir tikėti trenerio filosofija.

Prie A. Sireikos aš beveik nežaidžiau, mano rolė buvo menka. Tačiau ji stipriai pasikeitė prie R. Kurtinaičio.

2009-aisiais, atėjus krizei, klubas pardavė dar vieną žaidėją – įžaidėją Branko Milisavljevičių. Šis praradimas mums davė didelį atradimą. Treneris į įžaidėjo vietą pastatė Ch. Eidsoną, o tai buvo karjeros sprendimas jam. Likusią sezono dalį šiuo amerikiečiu domėjosi įvairūs grandai. Klubas vis svarstė parduoti jį ar išlaikyti. Ačiū Dievui – išlaikė.

Mes turėjome du lyderius – Ch. Eidsoną, kuris viską kontroliavo, ir Marijoną Petravičių. Tai buvo dvi komandos ašys, o mes likusieji – sraigtai. Toks buvo mūsų mechanizmas.

Dirbdavome kaip tikras šveicariškas laikrodis, visi žinodavome, ką darome, kokios mūsų funkcijos. Mes būdavome rėmuose, tačiau, kai mus paleisdavo, viskas gaudavosi puikiai. Varžovai negalėdavo nuspėti.

Tą sezoną R. Kurtinaitis buvo puikiai paskirstęs užduotis. Visada patogiau žaisti žinant savo rolę. Didelė laisvė gali pakišti koją, apsunkinti reikalus.

Mane yra treniravę visi Lietuvos rinktinės treneriai, išskyrus Vladą Garastą. Jonas Kazlauskas, Kęstutis Kemzūra, Ramūnas Butautas, Antanas Sireika, Dainius Adomaitis – buvau jų auklėtinis. Tai geriausi Lietuvos treneriai.

Visi jie kažką davė, visi jie turi savo filosofiją. Prie J. Kazlausko dar buvau jaunas, tačiau gavau daug gerų pamokų, kurias pamenu iki šiol. Labai geras treneris, fantastiškas matematikas, galintis viską apskaičiuoti. Mano rolė komandoje buvo kaip 12-o žaidėjo. Tačiau nors buvau labai jaunas, vis tiek gaudavau šansą pasireikšti.

Paklauskite bet kurio žaidėjo – geriausias strategas visada bus tas, su kuriuo laimi titulus ir žaidi daug. Mano atveju, tai neabejotinai yra Kurtinaitis.

Jis pats buvo gero lygio žaidėjas, todėl žinodavo, kada žaidėjus paleisti, kada pakritikuoti ar duoti spaudimą. Jis buvo puikus psichologas.

Ruošiantis svarbiems mačams, mes praktikuodavome ir šlifuodavome žaidimą vietiniame čempionate, kuriame gaudavome specialias užduotis. Turėjome pratimą, kuriame žaisdavome 6 prieš 6 be kamuolio varymosi, vien perdavimais.

Pamenu mačą su Marijampolės „Sūduva“. Manau, kad jie nesuprato, jog prieš juos žaidžiame be driblingo. Vien perdavimai. Buvome labai išsitreniravę, tad sugebėdavome tai padaryti.

Žaisdami LKL išsikeldavome įvairias užduotis. Pavyzdžiui, neleisti varžovams pelnyti 51 taško. Pulti greitai arba lėtomis atakomis. Neleisti varžovams įmesti kažkokio skaičiaus tritaškių ar panašiai. Būtume galėję juos nupūsti ant 60 taškų, tačiau ne tai buvo svarbiausia. Kiekviename mače turėjome savo užduotis ir tikslus. Tai puiki tiek ugdymo, tiek motyvacinė priemonė. Žaisdami vietiniame čempionate ruošėmės svarbiausiomis sezono kovoms.

Likus mėnesiui iki sezono pabaigos man nuplyšo piršto sausgyslė. Gydytojas sakė darytis operaciją, dėtis įtvarą ir nežaisti mėnesį, tačiau kategoriškai atsisakiau. Dėl šios priežasties pirštas kreivas iki šiol. Bet tai nesvarbu, daug svarbesnis yra pasiekimas ir emocijos, kurias išgyvenome Turine, Italijoje.



Būtent ten vyko Europos taurės finalinis aštuonetas. Į jį važiavome negalvodami apie trofėjų. Viskas po mažą žingsnelį. Faktas, kad finale visi tikėjosi išvysti dviejų Rusijos superklubų dvikovą – „Dynamo“ prieš „Chimki“.

Mūsų pirmasis varžovas – Trevizo „Benneton“. Šiai dvikovai ruošėmės net dvi savaites.

Nors Trevizo komanda buvo gera, tačiau tikrai tikėjome, kad laimėsime. Italų gretose žaidė Massimo Bulleri, Gary Nealas. Pastarąjį dengti buvo patikėta man. Pamenu, kad gavau penkias pražangas ir nepelniau taškų. Tačiau tai buvo mano užduotis – kaip įmanoma pristabdyti Nealą, nepaisant to, ar susirinksiu greitas pražangas.

Asmeninis pasirodymas nebuvo aktualus. Svarbiausia – pergalė ir pusfinalis. Pirmąjį žingsnį įveikėme.

Kitoje poroje žaidė „Hemofarm“ su „Dynamo“. Rusų sudėtis buvo įspūdinga, ten žaidė Bostjanas Nachbaras, Travisas Hansenas, Robertas Javtokas, Darjušas Lavrinovičius.

Tikėjomės gauti rusus, tačiau serbai sugebėjo pateikti sensaciją. Mums tai buvo labai palanku. Sukrito kortos, išvengėme galingo varžovo, o po kietos kovos įveikę „Hemofarm“ išėjome į finalą.

2005-aisiais, kuomet „Rytas“ irgi laimėjo Europos taurę, taip pat buvau komandos dalis. Tačiau tą sezoną buvau skolintas „Sakalams“ ir finalo atmosferos nepatyriau. Netgi gavosi taip, kad klubas manęs nesivežė į finalą, bet nuvykau kaip sirgalius – bilietą man padovanojo Sėkla. Į priekį skridome visi kartu, tačiau gyvenau su sirgaliais, o komandos draugų triumfą stebėjau iš tribūnų.

Kitas reikalas, kai visa tai gali pajusti savo kailiu. Labai laukiau finalo. „Chimki“ buvo akivaizdūs favoritai su kosminio dydžio biudžetu. Vieno Carloso Delfino alga buvo kaip mūsų visos komandos.

R. Kurtinaitis išvakarėse sakė, kad esame pavargę, tačiau turime išeiti ir sukovoti tas 40 minučių. Svarbiausia – mes finale.

Išaušus lemiamai dienai darėme susirinkimą, o treneris pakeitė mintis. Jis skėlė kalbą, kuri mus labai motyvavo.  

„Nifiga, pamirškite ką sakiau vakar, tai jūsų gyvenimo šansas, jūs privalote laimėti. Man „Chimki“ nėra įdomūs, jūs esate geresni žaidėjai.  Duodu jums paprastą pavyzdį. Aš su Sabu žaidžiau „Real“ ir mes pralaimėjome finale, nes nebuvome susikoncentravę, galvojome, kad nesunkiai laimėsime. Sabas po pralaimėjimo rūbinėje sakė, kad nepergyventume, nes kitąmet tikrai laimėsime. Deja, mes kitąmet net nežaidėme finale. Jūs mokykitės iš mūsų klaidų. Tai – jūsų gyvenimo šansas, kuriuo jūs privalote pasinaudoti. Jūs gyvenime galite nebežaisti finale. Bus labai sunku, bet man tai neįdomu, jūs turite savyje atrasti jėgų“, - tada sakė treneris.

Mūsų akys užsidegė, o dėl pergalės galėjome eiti kiaurai sieną.

Prieš „Chimki“ vienu metu deficitas buvo išaugęs iki -15. Po dviejų kėlinių atsilikome dviženkliu taškų skaičiumi, tačiau rūbinėje nuotaikos buvo ramios, niekas nepanikavo. Su R. Kurtinaičiu tą sezoną visada žaisdavome iki galo. Daug rungtynių ištraukėme paskutinę minutę.

Buvome puikiai pasiruošę tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Puikiai žinojome savo roles, lyg išdresiruoti šunys.

Didžiąją dalį laiko finale mes atsilikome, tačiau atėjo tas momentas, kai sugebėjome užsikabinti ir perlaužti eigą.

Aš ketvirtfinalyje ir pusfinalyje neužlošiau, o finale pirmus du kėlinius irgi pratylėjau. Tačiau iššoviau antroje dvikovos pusėje.

Niekada nejaučiu įtampos. Ypatingai, kai ateina svarbiausi sezono mačai. Juk tai finalas, norisi varžytis, norisi kovoti ir įrodyti, kad esi geresnis. Man nesvarbu, kad varžovų komandos biudžetą sudaro 20 „Lietuvos rytų“. Negalėjau nusileisti.

Sugebėjome pasivyti, o rusai ėmė blaškytis. Neatsirado lyderio. Pabandė Delfino, pabandė Garbajosa, pabandė McCarty. Nepaėjo, o mes pagavome bangą.

Iki trečiojo kėlinio vidurio buvau nepelnęs taškų, tačiau pabaigiau savo sąskaitoje turėdamas 18. Įskaitant ir svarbiausią mačo metimą.

Juokėmės, kad Delfino į mus su Jomantu nekreipė dėmesio, nes žaidė NBA. Nieko ypatingo nepadariau, jis ėjo nuo manęs į pagalbą, o aš laisvas sumečiau metimus.

Iš rungtynių pamenu beveik viską, praėjo aštuoneri metai, tačiau atmintyje vis prasuku epizodus. Jomanto stogas Lampei, mūsų tritaškiai ir baudų metimai. „Chimki“ žaidėjai buvo pasimetę.

Man buvo keista, kaip tokie žaidėjai sugebėjo šitaip pasimesti.

Garbajosa, Delfino, Mozgovas, Fridzonas, Palacio, Lampe, Kelly McCarty. Tik pagalvokite. Palacio vėliau žaidė už „Lietuvos rytą“ ir sakė, kad tuomet, jei būtų laimėję, žaidėjai būtų gavę milijono dolerių premiją. Mes juokavome, kad galėjo duoti puse milijono mums, ir būtume leidę laimėti.

Finalinis teisėjo švilpukas, arenoje aidi sirena, po kurios papuoliau į tranzo būseną. Laimingas bėgau sveikinti komandos draugų. Emocijas pamenu kaip per rūką.
Turiu vaizdo įrašą ir smagu jį kartais įsijungti ir prisiminti. Klubas yra išleidęs knygą, kartais pavartai ir vaikams parodai. Didžiuojuosi tuo.

Vėliau teko bendrauti su kai kuriais „Chimki“ žaidėjais. Jie prisipažino, kad nesitikėjo mūsų tokio žaidimo, jie mūsų neįvertino.

Grįžome į Vilnių, o ten – tūkstantinė minia. Negalėjome švęsti, nes sezonas dar tęsėsi.



Po trijų dienų Kaune žaidėme su „Žalgiriu“. Kauniečiai jau buvo iškritę iš Eurolygos ir labai ruošėsi toms rungtynėms bei visam atkrintamųjų varžybų etapui. Mes atvažiavome be dviejų pagrindinių žaidėjų – Ch. Eidsono ir M. Petravičiaus, tačiau vis tiek davėme gerą kovą.

Pralaimėjome vos keliais taškais, o po mačo R. Kurtinaitis atėjo į rūbinę ir pasakė: „Čempionų žiedai – mūsų.“.

Mes buvome užtikrinti, o jis buvo teisus – finale laimėjome 4-1.

Tai buvo penktasis mūsų titulas tą sezoną. Kažkur skaičiau, kad pagal iškovotų titulų kiekį pasaulyje tuomet atsilikome tik nuo vienintelio klubo, beje, futbolo – „Barcelonos“.

Profesionalo karjerą pradėjau „Sakaluose“, tačiau „Lietuvos rytas“ yra mano komanda. Aš čia subrendau, užaugau, laimėjau. Kai laimi, tave visi atsimena.

Per karjerą žaidžiau su daugybę legionierių, kurie uždirbdavo didelius pinigus, tačiau jie sakydavo: „Aš uždirbau daug pinigų, bet nesu nieko laimėjęs“.

Sporte svarbiausia pergalės. Aš turiu kuo pasigirti. 2009-aisiais tapau Europos taurės nugalėtoju.

Statistiškai buvo ir geresnių sezonų, ir komandų, kurios galbūt ant popieriaus buvo geresnės. Visgi, svarbiausia yra pergalės, o 2009-ųjų „Lietuvos ryto“ iš istorijos metraščių jau niekas neištrins.

Čempionai amžiams.



alt










Sportonamai.lt





Reklama


Reklama

Reklaminis skydelis

Reklama

Ieškome darbuotojų

Reklama


Reklaminis skydelis

Reklama