Reklaminis skydelis

Paieška




Draugai

Reklaminis skydelis

Apsilankyk!

Nuorodos

MyPlan.lt - interneto ir TV tiekėjai

[Komentaras] Šaras – tai kaip investicija su garantija



BasketZone.lt portalas pateikia DELFI.lt skaitytojo nuomonę apie šio sezono Kauno „Žalgirio“ pasaką Eurolygos turnyre.



Šį sezoną buvo perrašyta Kauno „Žalgirio“ istorija. Dar niekada taip nesijaudinau belaukdamas „Žalgirio“ varžybų. Galėčiau jas prilyginti Lietuvos rinktinės mačams dėl bronzos Olimpiadose. Neabejotinai buvau ne vienintelis toks sirgalius sėdintis namie prie televizoriaus, arenoje, bare, darbe, visame pasaulyje.

„Žalgiris“ – tai komanda, suvienijanti visus sporto aistruolius nesvarbu, kur jie bebūtų. Ar čia Lietuvoje, ar emigravę, ar turtingi, ar vargšai, ar energingi, ar pavargę nuo gyvenimo rutinos, ar prijaučiantys sportui, ar abejingi jam – visi jautė, kad vyksta kažkas svarbaus aplinkoje. Net ir tie, kurie nepalaiko visos Lietuvos komandos „Žalgirio“, matė kaip buvo perrašinėjama istorija. O po varžybų net ir skeptikai turėjo pripažinti, kad šios komandos dvasia – nepalaužiama, užtikrinta ir žudikiška.



Reikėtų grįžti į šio sezono pradžią, kad suprastume, koks ilgas kelias buvo nueitas. Nauji žaidėjai, nauji lūkesčiai, nauja nežinomybė. Ir nors komandoje liko nemažai žaidėjų iš praeitų metų, bet prie jos prisijungė tuo pačiu ir nemažai naujų veidų. O nauja komanda – tai kaip naujai išrastas ir pagamintas mechanizmas – nežinai nei kaip jis dirbs, nei koks bus jo našumas, nei kas gali jame sugesti, nei kaip tai reikės pataisyti ir ar apskritai tai bus pataisoma. Ir pradžia buvo sunki, banguota, bet, turiu pasakyti, ir teikianti vilčių. Į komandą buvo surinkti alkani žaidėjai-vilkai, kurie norėjo įrodyti visiems, kad jie gali žaisti, kad gali kautis ir kad gali nugalėti iš pirmo žvilgsnio neįveikiamus priešus.



Tai žaidėjai be žvaigždės statuso, tai žaidėjai, kurių vertė nedidelė, kad „Žalgiris“ galėtų juos įpirkti. Komandos biudžetas iš 16 komandų užėmė priešpaskutinę vietą. Dauguma ekspertų, žinovų – vietinių ar užsienio, skeptiškai vertino „Žalgirio“ šansus sėkmingai pasirodyti šio sezono Eurolygos čempionate. Bet visi jie klydo, nes neįvertino vieno ingrediento – Šarūno Jasikevičiaus.

Šaras – tai kaip investicija su garantija, kad ji atsipirks. O jei ir neatsipirks, tai nebus gaila, kad investavai, nes kiekvienas euras grįš su kaupu. Kas galėjo pagalvoti, kad toks jaunas treneris parodys tokią brandą jau trečiais savo darbo metais? Brandą strateguoti, valdyti, užkariauti ne tik sirgalių širdis, bet ir įskiepyti žaidėjams, kad jų venose teka žalias kraujas. Pats Šaras yra kaunietis ir kaip sakė jis pats – šio miesto komanda jam yra numeris vienas iki mirties. Ir kuris dabar nenorėtų būti kauniečiu? Ir visų mūsų kūnuose, širdyse ir protuose pulsuoja tik žalias tikėjimas.



Skaičiau vieno piliečio komentarą ir jis sakė, kad laukė šios akimirkos dar nuo 1999 metų, kai „Žalgiris“ užkopė į stipriausių Europos klubų viršūnę. Ir koks ilgas buvo tas laukimas. Su dideliais nuopoliais ir trumpais blykstelėjimais. Būdavo sezonų, kai pats negalėdavau prisiversti žiūrėti „Žalgirio“ varžybų iki pabaigos, nes vaizdas buvo tiesiog be minties, be kovos, be noro, be energijos ir kaip anglai pasakytų be „balls'ų“.

Tai tęsėsi ilgus metus ir nors LKL kauniečiai šlavė visus sau iš kelio, bet Eurolyga buvo nesėkminga. Ir viską pakeitė Š. Jasikevičiaus atėjimas. Tai žmogus-dirigentas, kurio pakelta batuta (dirigento lazdelė) reiškia idealų muzikos akordą. Ar tu būtum tritaškininkas, ar tu centro puolėjas, ar įžaidėjas – turi sugroti savo natas iki galo ir taip, kaip to nori dirigentas. Buvo žaidėjų, kurie bandė priešintis įvedamai sistemai (Axelio Toupane'o karštas ginčas su Šaru sezono pradžioje), buvo tokių, kurie pabrukę uodegas keliaudavo ant atsarginio suolelio padarę nedovanotiną klaidą ir išklausydavo Šaro tikrai nepagiriamuosius ditirambus. Ir kai Nevenas Spahija (Tel Avivo „Macabi“ vyr. treneris) po kažkurių varžybų pasakė, kad Šaras per daug ir perdėtai rėkia ant savų žaidėjų, pagalvojau, kad gal jis ir teisus. Bet „Žalgirio“ treneris įrodė, kad žaidimas ir reikalavimų vykdymas čia yra tik verslas. Verslas, kuriame uždirba abi suinteresuotos pusės – treneris ir žaidėjai. Treneris mato, kaip auga jo pasėti vaisiai, o žaidėjai jaučia, kad tampa geresniais.

Paskutinėse ketvirtfinalio rungtynėse su graikų demonu „Olympiacos“ Kauno komanda parodė, kaip veikia idealiai suteptas mechanizmas. Jau nuo pirmų minučių „Žalgirio“ užtikrintas žaidimas siuntė signalą priešams – jums ateina galas. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad graikai nesiruošė sudėti ginklų kovai dar nepasibaigus. Taškas po taško jie sugrauždavo skirtumą iki nulio, bet visoje šioje serijoje su „Olympiacos“ tylėjęs Edgaras Ulanovas tiesiog sutraiškė visas varžovų viltis pagalvoti apie pergalę. Ir jis buvo ne vienintelis, kurio akordai tiesiog varė į neviltį Vassilį Spanoulį ir jo kariauną.

Daug kartų tituluotesnis, bent tris kartus turtingesnis graikų klubas turėjo pripažinti, kad laimi ne pinigai, ne pavardės, ne pavieniai metimai, o tai, koks kraujas teka žaidėjų venose.

„Žalgiris“ žaidė finaliniame ketverte pirmą kartą nuo 1999 metų ir iškovojo trečiąją vietą. Tai yra pasakiškas pasiekimas.

Noriu padėkoti mūsų ambicingai ir niekada nepasiduodančiai komandai su didžiuoju Dirigentu už jos vairo.

Žalia Balta, Hey Hey!

DELFI ir BasketZone.lt už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
alt





alt









DELFI.lt skaitytojas



Reklama



Reklama

Reklaminis skydelis

Reklama

Ieškome darbuotojų

Reklama


Reklaminis skydelis

Reklama