Reklaminis skydelis

Paieška


Draugai

Reklaminis skydelis

Apsilankyk!

Nuorodos

MyPlan.lt - interneto ir TV tiekėjai

V. Chomičius brangina 1992-ųjų olimpinę bronzą: man ji spindi ir auksu, ir sidabru



Pasaulio, olimpinis ir dukart Europos čempionas – tai tik dalelė Valdemaro Chomičiaus karjeros laimėjimų. Visgi visi šie legendinio Lietuvos krepšininko apdovanojimai jam nublanksta prieš 1992-aisiais iškovotą olimpinį bronzos medalį Barselonoje.



„Tų medalių yra įvairių svorių bei skirtingų spalvų, jų tarpe – nemažai ir auksinių. Visgi Lietuvos rinktinės 1992-ųjų olimpinė bronza man spindi ir auksu, ir sidabru. Tai buvo mūsų pačių įdirbis ir žaidimas, kad iškovotume šį medalį, pirmąjį po Lietuvos nepriklausomybės. Viduje tai buvo labai didelis dalykas“, – tinklalapiui LKL.LT prisiminimais dalijosi V. Chomičius.

Tarp daugybės titulų iškovotų su klubais bei rinktinėmis, V. Chomičiaus biografijoje trūko įrašo iš LKL. Stipriausioje Lietuvos krepšinio lygoje gynėjas debiutavo 1996-aisiais, būdamas jau 37-erių.

V. Chomičius sezono eigoje sulaukė Plungės „Žemaitijos Olimpo“ vadovo Vito Klimo kvietimo bei tapo žaidžiančiu ekipos treneriu.

„Tai buvo visiškai nauja patirtis man, – dėstė vienas tituluočiausių Lietuvos krepšininkų. – Aš dar norėjau žaisti, tačiau nenorėjau, kad kas man vadovautų. Situacija nebuvo lengva, tad paprašiau, kad Mindaugas Lukošius mums padėtų. Žaisdamas aikštelėje jaučiu, ką partneriai daro ne taip, tačiau būdavo sunku susikoncentruoti su minutės pertraukėlėmis.

Viskas pavyko neblogai. Žaidėjai ėmė suprasti, kad aikštelėje aš krepšininkas, o per minutės pertraukėles – treneris. Aš esu užsispyręs, visada visko noriu maksimaliai, o žaidėjai nelabai turėjo kitų pasirinkimų, kaip tik prisitaikyti. Man buvo beveik 40 metų, bet eidamas į aikštę atsiduodavau žaidimui maksimaliai. Žaidėjai turėdavo sekti šį mano pavyzdį.“



Viskas iš tiesų pavyko puikiai. „Plungės Olimpas“ sužaidė istorinį miestui sezoną bei iškovojo sidabro prabos LKL apdovanojimus. Tai pirmasis V. Chomičiaus LKL medalis, kurio galėjo ir nebūti.

Legendinis Kauno „Žalgirio“ bei Lietuvos rinktinių įžaidėjas yra valios bei užsispyrimo pavyzdys. Nors krepšininko karjerą V. Chomičius baigė prieš 19 metų, tačiau legendos apie jo darbo etiką sklando ligi šiol.

Žaidimas su skilusiais šonkauliais olimpinėse žaidynėse, daugybė sumušimų, pasitempimų, o galiausiai – trūkęs meniskas 1995-ųjų Europos čempionato finale. Tuomet 36-erių įžaidėjas ne tik pabaigė rungtynes, tačiau dar prieš sezoną sugebėjo nuvykti ir į Turkijos klubo peržiūrą.

„Dvi savaites pasitreniravau, bet daugiau kentėti nebegalėjau, – pasakojo dabartinis Alytaus „Dzūkijos“ trenerio asistentas. – Pasakiau treneriui, kad man tikrai nėra gerai su keliu. Ištinusį kelį tuomet slėpdavau, visada būdavau su ilgomis kelnėmis. Man padarė operaciją, o dėl šios traumos iškritau metams laiko.“

Įprastai 36-erių atletai patyrę tokią traumą paskelbia apie karjeros pabaigą bei kabina sportbačius ant vinies. Visgi tai neturi nieko panašaus su V. Chomičiaus mentalitetu. Gynėjas ne tik sugrįžo, bet rungtyniavo dar trejus metus. Žaidžiančiuoju Marijampolės „Kraitenės“ treneriu buvęs 39-erių atletas LKL pirmenybėse rinko net po 15,7 taško.

„Jis mums buvo pavyzdys, kas yra profesionalas, – sakė Arvydas Straupis, kartu su V. Chomičiumi atstovavęs „Kraitenei“. – Antra, tai buvo pavyzdys, kaip reikia mylėti krepšinį. Jam tuomet buvo 40 metų, o jo keliai buvo subyrėję, tačiau vis tiek eidavo treniruotis. Stengdavosi padėti komandai kiek galėdavo. Mane tokia žmogaus meilė krepšiniui labai žavėjo.“

„Manau, kad visi tai gali, tačiau viskas priklauso nuo tavo požiūrio į darbą, poilsį, mitybą, – sėkmės receptą dėstė V. Chomičius. – Į tai susideda daug dalykų, tačiau pagrindinis – tu visada turi būti treniruotas, privalai būti veikloje. Jei nori, kad tavo vidutinis rodiklis nekristų į apačią, tu turi visada būti formoje.

Aš atostogų gulėdamas pliaže neleisdavau. Man labai patikdavo rytais bėgioti krosą, daryti įvairius fizinius pratimus. Jei būdavo galimybė, kaip kad buvo Malagoje, susitardavau su klubo vadovybe ir eidavau vienas dirbti į krepšinio salę. Nesvarbu, vasara ar žiema, tą darydavau nuolat. Jei žaidėjui 36 metai, visi galvoja, kad jis nepajėgus judėti, lakstyti, įdėti. Tačiau jei atvykdavau į kokios komandos peržiūrą, visada joje pasilikdavau, nes jie matydavo, kad esu fiziškai pasiruošęs ir galiu žaisti jau nuo pirmos dienos.“

Toks požiūris prasilenkia su dabartinėmis krepšinio realijomis, kuomet žaidėjai dėl menkų traumų iškrenta iš rikiuotės.

„Krepšinis dabar nuėjo į profesionalią pusę, – tęsė V. Chomičius. – Tas atsargumas kartais yra gerai, kai pagalvoji, kad jei gausi rimtą traumą ir negalėsi tęsti savo karjeros. Iš kitos pusės, jei tu visada būsi geros formos ir išlaikysi savo fizinį pasiruošimą, tuomet tavo kūnas nelūš, nes viskas yra paruošta.

Jei tau kažką skauda, tai čia ne priežastis, kad tau nereikia treniruotis ar žaisti. Žinoma, jeigu koja nulūžusi, tuomet nepalakstysi. Tačiau dabar būna, kad žaidėjas gauna iš alkūnės ar susiduria keliu su kitu krepšininku, ir dėl to iškrenta iš rikiuotės kelioms dienoms.

Jis nesupranta, kad kelias dienas gydydamas traumą praranda savo fizinę formą. Vėliau nuo to kenčia visa komanda. Aš visada stengdavausi išvengti tokių pauzių nuo krepšinio, jei truputį skauda, niekam to nesakydavau. Olimpiadoje su tais šonkauliais žaisti buvo labai sudėtinga, atlikti metimą ir panašiai. Tačiau žaidėme ir viskas buvo tvarkoje.“

„Pamenu, į sporto salę atėjo V. Chomičius, kuriam tuo metu buvo lūžęs šonkaulis, – prisiminimais dalijosi buvęs „Žemaitijos Olimpo“ žaidėjas Augenijus Vaškys. – Vienas jaunesnių komandos draugų nesugebėjo nuo krūtinės išstumti kažkokio svorio štangos, o tą padarė traumuotas V. Chomičius. Pavydėtiną užsispyrimą demonstravęs krepšininkas buvo pavyzdys visiems.“

Nors V. Chomičius būdamas 40 metų vis dar demonstravo profesionalų požiūrį į krepšinį bei solidų žaidimą, tačiau krepšininko karjera baigėsi po sezono Marijampolėje.

1999-aisiais atletas sulaukė Permės „Ural Great“ stratego Sergejaus Belovo kvietimo į Rusiją – tapti trenerio asistentu. Tačiau jis privalėjo atsisveikinti su krepšininko karjera.

Tai buvo paskutinysis V. Chomičiaus profesionalaus krepšininko akordas, tačiau aktyviai jis sportavo dar net septynerius metus.

Dabar specialistui 58-eri, tačiau jis krepšiniui dega ta pačia ugnimi, kaip kad prieš 40 metų.

„Viduje vis dar labai noriu žaisti. Lygiai taip pat, kaip kad buvau 20 metų amžiaus, – apie alkį krepšiniui pasakojo V. Chomičius. – Jei galėčiau, tai grįžčiau ir dabar, tačiau keliai nebeleidžia. Tokį požiūrį ir meilę krepšiniui stengiuosi perduoti ir jauniems auklėtiniams. Pasakoju, kiek galima pasiekti savo noro ir valios pastangomis.“





alt








LKL.lt



Reklama

Reklama

Reklaminis skydelis

Reklama

Ieškome darbuotojų

Reklama


Reklaminis skydelis

Reklama