Džiaugtis nereikia verkti – kur dėti kablelį po finalo?



Liūdna, bet faktas: Europos čempionato finalas parodė – ten patekdama mūsų rinktinė padarė stebuklą. Kitas stebuklas – laimėti auksą – jau nebeįvyko.

Rungtynėse su Ispanija trispalvių žiūrovų pripildytoje Lilio arenoje Lietuvos rinktinė turėjo padaryti daugiau negu šiuo metu yra pajėgi nuveikti. Daugiau, negu turėjo talento. Daugiau negu turėjo tikėjimo savimi ir daugiau negu ja tikėjo sirgaliai.

Bet sekmadienio vakarą nuo mūsų gręžėsi net ir krepšinio dievai, nematomomis virvėmis surišę lietuvių rankas, apraizgę ispanų baudos aikštelės prieigas ir užrišę jų krepšio tinklelį.

Todėl ne vyrų iš Lietuvos jėgoms buvo įmanoma laimėti prieš Pau Gasolio komandą.

Ispanijos rinktinė sugrąžino lietuvius į Rygą – savaitę, kai grupės varžybose matėme nuolatinį gimdymą aikštėje su statišku puolimu ir vis žingsniu vėluojančia gynyba.

O tauta išties laukė iš saviškių daugiau negu jie gali, nes tą tikėjimą įkvėpė svaiginantis rinktinės skrydis Lilyje.

Kai Latvijos sostinėje komandos gimdymas galiausiai baigėsi sėkmingai ir lietuviai išskrido į Prancūziją, svarstėme, kur nuslinks tas žaidimo rūkas: jei liks palei žemę – saulės nematysime, jei pakils – dangus išsigiedrys.

Giedrijosi. Aštuntfinalyje rinktinė sunkiai, bet susitvarkė su lyg ir nelabai pavojingais gruzinais, o ketvirtfinalyje palaužė jau favoritais vadintus italus.

Po pergalingo pusfinalio su serbais Europos čempionatas ėmė atrodyti tarsi iš vienos sporto prekių reklamos: „Impossible is nothing!“ – „Nieko nėra neįmanomo!“

Vilniaus centre savaitgalį šurmuliavusioje mugėje prekybininkai sekmadienio pavakarę nurinkinėjo savo prekystalius anksčiau nei įpratę: reikėjo skubėti žiūrėti krepšinio.

Visa Lietuva suspaudė kumščius prie ekranų, bet finale ispanai žaidė iškėlę kitos sporto industrijos milžinės šūkį „Just do it!“ – „Tiesiog daryk!“

Lietuviai nesustabdė varžovų, nes atrodė taip, tarsi puikiai egzaminui pasiruošusiam studentui staiga aptemtų protas – viską lyg ir mokėjo, bet viskas staiga išsitrynė iš galvos.

Daugeliui tą, turbūt, yra tekę patirti: kodėl egzaminas neišlaikytas, negali paaiškinti nei pats, nei dėstytojas, žinojęs tavo galimybes.

Finalo dvikovoje klinikinė mirtis Lietuvos rinktinę ištiko jau pirmajame kėlinyje. Reanimatologu pabandė būti Renaldas Seibutis, bet po jo tritaškių elektrošoko komandos pulsas atgijo tik trumpam – netrukus gyvybės juosta vėl ėmė spengiančiai cypti ir nenutilo iki paskutinio teisėjų švilpuko.

Kaip ir prieš dvejus metus Liublianoje, Lietuva išgyveno skausmingą Europos čempionato finišą. Apmaudu, kad mūsų rinktinei varžovai nepaliko net galimybės – ne tai kad laimėti, tačiau bent jau įkąsti.

Ispanai nuplaukė nuo kranto iki kranto laisvu stiliumi, palikę Lietuvos krepšininkus kapanotis „šuniuku“.

„Dramatiška riba!“, – įkvėpimo ieškojo televizijos komentatoriai likus 4 min., kai atsilikimas buvo sumažėjęs iki 12 taškų. Tai geriausiai atspindėjo, kaip visa Lietuva neviltį bandė paversti viltimi.

Vaizdas likus žaisti 57 sekundes: Sergio Llulis pataiko absurdišką tritaškį nuo lentos, Jonas Kazlauskas griebiasi už galvos, o po krepšiu griūna pats prasižengęs Paulius Jankūnas. Viskas viename, kas finale buvo ne mūsų naudai.

Prisimenant per Europos čempionatą J.Kazlausko balsu įkaltą reklamą, tai finale Lietuvos krepšininkai tikrai pamiršo, kad sirgaliai vienoje parduotuvėje prisipirko televizorių, tikėdamiesi nuolaidų už pergales.

Ir – priešingai nei kitoje reklamoje – tikri stogai šįkart buvo ne lietuviški, o ispaniški.

Kodėl būtent svarbiausiame mače komanda sužaidė blogiausias savo rungtynes šiame Europos čempionate?

Įtampa? Jaudulys? Atsakomybė? Jėgų trūkumas? Dabar jau ne tiek svarbu, nes gyvenimo šansas – kaip finalą vadino patys Lietuvos rinktinės žaidėjai – liko neišnaudotas.

Kaip ir 2013-aisiais, kiekvienas turime padėti kablelį sakinyje: „Verkti nereikia džiaugtis“.

Verkti, nereikia džiaugtis – nes jau tiek daug sykių nuo čempioniškų 2003-iųjų Lietuvos rinktinė pralaimi svarbiausias dvikovas, įskaitant dvi pernykščio pasaulio čempionato finiše.

Verkti nereikia, džiaugtis, nes mažytės Lietuvos rinktinė – Europos vicečempionė, kitąmet tikrai keliaujanti į Rio de Žaneiro olimpiadą, kai tuo tarpu Graikija, Kroatija, Turkija, Italija – rinktinės, prieš žemyno pirmenybes vertintos daug rimčiau nei esą vidutiniokai lietuviai – finalus žiūrėjo tik per televiziją.

Tikėkimės, kitąmet Brazilijoje turėsime Donatą Motiejūną – vieną krepšinio universalų, kurie deda ryškiausius potėpius šiuolaikinio žaidimo paveiksle.

Dauguma šių metų Europos vicečempionų irgi dar ne sporto senukai, jau nekalbant apie artėjančią savo šlovės valandą spėjusį pranešti Domantą Sabonį, kuris finale į aikštę įėjo paskutinę minutę.

Tada ispanai jau glėbesčiavosi sveikindami vienas kitą su pergale, nes viskas buvo aišku. Bet 19-metis pasirodė tarsi visada jauno ir gyvo Lietuvos krepšinio simbolis, pasiųsdamas žinią: „Pabandom iš naujo!“

Kai 2003-iasiais Europos finale Lietuva sutriuškino Ispaniją, P.Gasoliui buvo 23-eji ir netrukus prasidėjo auksinė ispanų krepšinio era, sekmadienį Lilyje apvainikuota dar vienu aukso medaliu.

Sekmadienį skaudžiai pralaimėtame finale J.Valančiūnas lyg tyčia irgi buvo 23-ejų. Simboliška, ar ne?

Lauksime tęsinio. Pabandom iš naujo.

alt

alt








Remigijus Kazilionis | lrytas.lt





Reklama

Ieškome darbuotojų

Reklama