V. Praškevičius: J. Valančiūnas aikštėje kankinasi, labai skaudu tai matyti



Europos čempionas Virginijus Praškevičius įsitikinęs, jog Rio de Žaneiro olimpiniame krepšinio turnyre lietuviams yra įveikiamos visos rinktinės. Visos, išskyrus Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) atstovus.

„Nematau visiškai jokio skirtumo. Jeigu būtų amerikiečiai, tada skirtumas tikrai būtų, o dabar visiškai jokio skirtumo – australai, serbai, prancūzai ar dar kažkas", - apie būsimą ketvirtfinalį kalbėjo buvęs sunkusis krašto puolėjas.

42-ejų V. Praškevičius pripažino, kad jam sunku stebėti savo vietos aikštėje šiose žaidynėse nerandančio Jono Valančiūno žaidimą: „Dabar Jonas aikštėje kankinasi. Mums visiems tai stebėti taip pat yra kankynė", - atvirauja 2009 m. bronzą su Šiaulių „Šiauliais" laimėjęs, o dabar trenerio mokslus kremtantis vyras.

Olimpinio krepšinio turnyro ketvirtfinalis tarp Lietuvos ir Australijos trečiadienį mūsų laiku prasidės 17 val.

Kaip vertinate rinktinės pasirodymą pirmajame etape? - paklausėme pašnekovo.

– Buvo ir džiugių, ir liūdnų momentų. Minimalią užduotį įvykdėme ir patekome į ketvirtfinalį. Trys pergalės iš eilės nuteikė labai optimistiškai, bet pralaimėjimas ispanams buvo labai skaudus. Į aikštę vyrai išėjo taip, lyg vos ne čempionais būtų tapę. O su kroatais...Tiesiog jiems nebuvo kur dingti ir jų motyvacija buvo didesnė. Dabar laukia ketvirtfinalis – patenkame į pusfinalį ir kovojame dėl medalių arba keliaujame namo.

Daugelis pasigenda J. Valančiūno indėlio...

– Normalu, kad iš jo norima daugiau. Praėjusių metų Europos čempionate jis įrodė, kad moka ir gali būti pagrindiniu komandos ramsčiu. Juolab, jog turėjo tikrai sėkmingą sezoną NBA lygoje. Skaudu, kad jis savęs neatranda. Tikrai skaudu žiūrėti į jį. Jis labai stengiasi, išgyvena, Jonui nesiseka. Kartais jis bando per daug viską pralaužti brutalia jėga, pasipila bet kokių netikslių perdavimų. Reikia išlaukti. Dabar Jonas aikštėje kankinasi. Mums visiems tai stebėti taip pat yra kankynė.

Ar Australija Lietuvai parankesnė varžovė nei Serbija?

– Nematau visiškai jokio skirtumo. Jeigu būtų amerikiečiai, tada skirtumas tikrai būtų, o dabar visiškai jokio skirtumo – australai, serbai, prancūzai ar dar kažkas. Lietuviams visos kitos komandos tikrai įveikiamos. Viską lems didesnis nusiteikimas, psichologija ir sėkmė.

2004 m. olimpinių žaidynių Atėnuose pusfinalyje gavome Italiją. Visi labai džiaugėsi, kad lengvai laimėsime ir žengsime į finalą. Bet viskas baigėsi ašaromis. Mums reikia žaisti prieš kuo pajėgesnį varžovą, tada mūsų motyvacija didžiausia.

Kokias intrigas įžvelgiate likusiose ketvirtfinalio porose?

– Amerikiečiai tikrai turėtų įveikti Argentiną. Ispanijos – Prancūzijos ir Serbijos – Kroatijos akistatas galima vadinti kone derbiais, bus labai įdomu. Visų ketvirtfinalio dalyvių šansus, išskyrus JAV – Argentina, vertinčiau po lygiai.

Lietuvos sporto universitete (LSU) siekiate trenerio diplomo. Kaip sekasi studijuoti?

– Gerai, netrukus prasidės antrasis kursas. Tai įdomi veikla su studentais. Galbūt šį žingsnį reikėjo žengti anksčiau, tačiau buvo įvairių reikalų. Džiugu, kad mano patirtis nedulka lentynoje, o yra perduodama jaunimui, perspektyviems žaidėjams.

Ateitį siejate su trenerio karjera?

– Taip, bet nebūtinai kaip vyriausiojo trenerio. Šiuo metu dirbu individualiai su aukštaūgiais ir man tai patinka.

LSU pasirašė bendradarbiavimo sutartį su „Šiauliais". Galbūt krepšinio paslapčių mokysite ir šio klubo krepšininkus?

– Džiugu, kad pasirašomos tokios partnerystės sutartys, kurios skatina suremti pečius ir populiarinti krepšinį regione. Šiuo metu Šiaulių krepšinis išgyvena nuopuolį. Ilgus metus tai buvo bronzinė komanda, tačiau paskutiniais metais dėl jos pakovoti vis nepavyksta. Viską reikia pradėti nuo jaunimo. Perspektyvius jaunuolius reikia įstatyti į tam tikras vėžes, parodyti, patarti. Pridėjus šiek tiek sėkmės – viskas yra įmanoma.

alt









BcSiauliai.lt





Reklama

Ieškome darbuotojų

Reklama