Reklaminis skydelis

Paieška




Apsilankyk!

Nuorodos

MyPlan.lt - interneto ir TV tiekėjai

Migruojantys paukščiai: Europos čempionai iš Šiaurės Amerikos ir Afrikos (dėl vieno žaidėjo braukė įstatymus) (Video)



Mindaugas Augustis | DELFI.lt ir Krepsinis.lt

Kas sieja Jugoslaviją, Graikiją, Ispaniją ir Lietuvą? Skaičiuojant nuo 1990-ųjų, kai Sovietų Sąjungos subyrėjimas ir globalizacija smarkiai pakeitė krepšinio veidą, tik šių keturių šalių rinktinės tapo Europos čempionėmis versdamosis be svetur gimusių žaidėjų. Senojo žemyno laurus yra užsikabinę krepšininkai iš JAV, Kanados, Kongo, buvusio Zairo.



Trūkstama detalė

Sekmadienį Europos pirmenybių finale Stambule (Turkija) Slovėnijos komanda atlaikė sunkiausias mūšio su serbais minutes žaisdama be abiejų savo lyderių: Gorano Dragičiaus ir Lukos Dončičiaus.

Bet užkopti viso kelio iki pirmą kartą pasiektos viršūnės be ryškiausių žvaigždžių slovėnams tikrai nebūtų pavykę.

Veikiausiai to Igorio Kokoškovo auklėtiniai nebūtų padarę ir be „natūralizuoto“ amerikiečio Anthony Randolpho.

Būtent 28-erių 211 cm ūgio puolėjas buvo trūkstama detalė, leidusi slovėnams subalansuoti grėsmingą perimetro grandį ir kuklią priekinę liniją. Kurioje be A. Randolpho paramos Gašperas Vidmaras būtų lyg vienišas vilkas, pasiklydęs tuščioje dykynėje.

Finansinės susitarimo tarp A. Randolpho ir Slovėnijos krepšinio federacijos (KZS) detalės nėra žinomos.

Jei amerikietis žaidė dėl pinigų, kaip dažnai pašiepia „natūralizacijos“ priešininkai, jų KZS turėjo pasiūlyti žymiai daugiau nei Madrido „Real“ (Ispanija). Mat Slovėnijos rinktinėje krepšininkas darė ir tai, kuo retai sužiba savo klube – ne tik svaidė tritaškius, bet ir „centravo“, pagirtinai grūmėsi dėl atšokusių kamuolių, blokavo varžovų metimus, cementavo gynybą.

11,7 taško, 5,2 atkovoto ir 1,1 perimto kamuolio, 1,3 rezultatyvaus perdavimo bei 1,4 bloko vidurkiai atspindi svarų A. Randolpho indėlį į slovėnų triumfą.



Dėl žaidėjo keitė įstatymą

Iki praėjusios vasaros A. Randolphą su Slovėnija siejo nebent L. Dončičius – amerikiečio bendraklubis Ispanijoje.

Tiesa, aukštaūgis gimė Europoje. Bet priešingoje Alpių pusėje – Vokietijoje, kur tarnavo abu A. Randolpho tėvai, vėliau parsivežę sūnų į JAV.



Slovėnijos įstatymai dvigubą pilietybę riboja panašiai griežtai kaip Lietuvoje. Įprastais atvejais, Slovėnijos pasas gali būti išduotas tik bent dešimtmetį šioje valstybėje gyvenusiems arba santuoką su jos piliečiu sudariusiems asmenims, kurie išlaiko specialų žinių apie šalį egzaminą ir atsisako ankstesnės pilietybės.

Tačiau KZS ryžosi nueiti kryžiaus kelius, kad sustiprintų nacionalinę komandą, ir surado sąjungininkų šalies vyriausybėje.

Vasarą Slovėnijos parlamentas kone paskutinę dieną prieš išeidamas atostogų priėmė pataisas, leidusias gerokai supaprastintomis sąlygomis į pilietybę pretenduoti asmenims, kurie ateityje gali prisidėti prie šalies plėtros ir jos vardo garsinimo.

Nuomonė šiuo klausimu nebuvo vieninga – už įstatymo pakeitimą balsavo 48 parlamentarai, 24 plačiau atverti durų užsieniečiams nenorėjo.

Bet rugpjūčio 17 d. A. Randolphas rankose jau spaudė naują pasą, o po dviejų savaičių debiutavo Slovėnijos rinktinėje oficialiose varžybose.



Vilioja pinigai ir karjeros perspektyvos

Amerikietis slovėnų gretose Europos čempionate nebuvo jokia balta varna.

Panašių legionierių turėjo Juodkalnija, Lenkija, Izraelis, Gruzija, Suomija, Italija. Jei ne traumos ar asmeninės priežastys, būtų turėjusi ir Ispanija, Turkija bei Ukraina.

Tokia svetimšalių invazija į tarptautinį krepšinį – ne naujiena. Tiek 2015, tiek 2011 metais Europos pirmenybėse dalyvavo po 13 „natūralizuotų“ žaidėjų, 2013-aisiais jų buvo 12.

Tarptautinės krepšinio federacijos (FIBA) taisyklės leidžia nacionalinėje komandoje turėti vieną „natūralizuotą“ žaidėją. Krepšininkus iš kitų žemynų labiausiai vilioja ES šalys, mat jų pilietybės leidžia išvengti pajėgiausių lygų taikomų legionierių apribojimų ir smarkiai pakelia žaidėjo vertę. Kurią dar labiau išauginti gali sėkmingas pasirodymas klubų žvalgų akylai sekamame turnyre.

Mažiau patrauklios rinktinės pastiprinimą gali tiesiog nusipirkti, nors apie tai viešai paprastai nutylima.

Pavyzdžiui, kalbėdamas su Krepšinis.lt amerikietis Mike'as Dixonas dievagojosi, jog padėdamas Gruzijai Europos pirmenybėse uždirbo lygiai tokią pačią premiją kaip ir visi jo komandos draugai, apdovanoti už patekimą į finalinį etapą.

„Žaidžiame čia tik dėl to, kad mylime šalį ir krepšinį“, – tvirtino gynėjas.



Jei tai tiesa, jis vis tiek neliks nuskriaustas – 13,8 taško ir 5,2 rezultatyvaus perdavimo statistika leis M. Dixonui ateityje tikėtis pelningesnės sutarties.

 

Grįžtant prie A. Randolpho, pastarasis toli gražu nėra pirmasis „natūralizuotas“ krepšininkas, tapęs Europos čempionu.

Per pastaruosius dešimt turnyrų tokių žaidėjų savo gretose turėjo net šešios nugalėjusios rinktinės.



Plati čempionų geografija

Šiame amžiuje tik tuometė Jugoslavija (2001 m.), Lietuva (2003 m.), Graikija (2005 m.) ir Ispanija (2009 m.) pelnė auksą be pagalbos iš šalies.

2015-aisiais ispanams titulą padėjo iškovoti juodkalnietis Nikola Mirotičius, 2013 metais prancūzų gretose epizodinį vaidmenį atliko Kongo Demokratinėje Respublikoje (buvęs Zairas) pasaulį išvydęs Charlesas Kahudi, 2011-aisiais Lietuvoje trofėjų į viršų kartu su Ispanijos rinktine kilnojo Serge'as Ibaka iš Kongo.

Bene ryškiausias prie Europos čempionato trofėjaus prisilietęs „legionierius“ – amerikietis Jonas Robertas Holdenas, 2007 metais atvedęs į viršūnę Rusiją.



Ir praėjusiame tūkstantmetyje būta panašių atvejų, nors gerokai retesnių.

1999 metais auksu pasipuošė Londone (Didžioji Britanija) gimęs Carltonas Myersas. Bet legendinis gynėjas beveik visą karjerą rungtyniavo Italijoje, todėl Apeninų pusiasalyje pagrįstai buvo laikomas savu.



1993-iaisiais istorinis Vokietijos pasiekimas turėjo kanadietišką prieskonį. Vienu kertinių žaidėjų rinktinėje buvęs Mike'as Jackelis gimė į Vankuverį emigravusių vokiečių šeimoje. Jis taip pat paliko ryškų pėdsaką „Bundesliga“ pirmenybėse, nors, baigęs karjerą, grįžo gyventi į Kanadą.

Pirmoji kregždė – iš Mandžiūrijos

Dar platesnis žvilgsnis į Europos krepšinio istoriją neišvengiamai sminga į Lietuvos rinktinę.

JAV gimę ir augę lietuvių kilmės Pranas Lubinas, Feliksas Kriaučiūnas, Vytautas Budriūnas, Juozas Jurgėla, Mykolas Ruzgys buvo komandos pergalių garantas 1937 ir 1939 metais.

Tuometėje Lietuvos rinktinėje buvo ir žaidėjų, gimusių įvairiuose carinės Rusijos kampeliuose: pavyzdžiui, Pranas Mažeika akis pramerkė Belorecke, Eugenijus Nikolskis – Archangelske, Leonas Baltrūnas – Rygoje.



Tačiau per Atlantą tarpukariu persikėlęs lietuviškas desantas nevisiškai teisingai laikomas pirmuoju žaidėjų „natūralizacijos“ pėdsaku Europos pirmenybėse.

Mat pačiame pirmame žemyno čempionate 1935 metais auksą iškovojusi Latvijos ekipa savo sudėtyje turėjo Džemį Raudzinį – krepšininką, gimusį tolimojoje Mandžiūrijoje (dabartinė Kinija), kurioje kadaise buvo įsikūrusi tūkstantinė geležinkelį iš Vladivostoko tiesusių latvių kolonija.

Savotiškai išskirtinis buvo ir 1949-ųjų Europos čempionatas. Turnyras vyko Senojo žemyno federacijai tuomet dar priklausiusiame Egipte – būtent šeimininkai tuomet ir užkėlė koją ant aukščiausio apdovanojimų pakylos laiptelio.

alt



alt










Mindaugas Augustis | DELFI.lt ir Krepsinis.lt



Reklama



Reklama

Reklaminis skydelis

Reklama

Ieškome darbuotojų

Reklaminis skydelis

Reklama