Karti krepšinio šventė: grandiozinį pasaulio čempionatą žadėjusi FIBA pridarė krūvą klaidų



Didžiausiu pasaulio krepšinio metų (o gal net ir penkmečio) renginiu turėjęs tapti planetos čempionatas baigėsi, o daugelis šios sporto šakos gerbėjų jį prisimins su kartėliu.



FIBA rengtam turnyrui aštuoniuose Kinijos miestuose netrūko pompastikos – rungtynės vyko iščiustytose keliolika tūkstančių žiūrovų talpinančiose arenose, turnyro ambasadoriais paskirtos pasaulinio lygio žvaigždės Yao Mingas ir Kobe Bryantas, o per pastaruosius metus paskirti FIBA vadovai tikėjosi, jog susidomėjimu planetos pirmenybės artės prie amžinojo didžiojo krepšinio brolio futbolo rengiamo turnyro populiarumo.



Visgi daugelis lūkesčių nebuvo išpildyti – ne vienu atveju kojas sau persišovusi FIBA po pasaulio čempionato turės apie ką pamąstyti.



Pasaulio čempionatas be pasaulio žvaigždžių

Problemos svarbiausiu krepšinio renginiu paskelbtą pasaulio čempionatą užklupo jam dar nė neprasidėjus.

Nors tikėtasi, kad į Kiniją atvyks ryškiausi NBA ir Eurolygos krepšininkai, dar liepą prasidėjusi atsisakymų, pasiteisinimų ir traumų banga praretino pasaulio čempionato dalyvius kaip niekad.

Ne tiek pačiu krepšiniu, kiek NBA žvaigždėmis besižavintys kinai turėjo gerokai nusivilti, kai vietoje su JAV apranga ant parketo prakaituojančių Stepheno Curry, Jameso Hardeno ar Anthony Daviso jiems teko žiūrėti į vargu ar stipriausiuose Eurolygos klubuose lyderiais galinčius būti Masoną Plumlee bei Marcusą Smartą.

Dar rimčiau, nei daugiau nei 30 ryškiausių žvaigždžių netekusi JAV rinktinė, nukentėjo Kanados nacionalinė ekipa, kurios garbę Kinijoje gynė vos 2 iš 17 šalies žaidėjų iš NBA. Kanadiečiai su NBA čempionų strategu Nicku Nurse‘u bandė verstis su sudėtimi, kurioje pirmuoju smuiku griežė buvęs žalgirietis Kevinas Pangosas, bet viskas, ką jiems pavyko išspausti – tai 21-oji vieta ir bilietas į olimpinių žaidynių atranką.



Netekčių netrūko ir kitose komandose – rusų viltys žlugo su lig lyderio Aleksejaus Švedo trauma, australai į Kiniją išvyko be trijų NBA žaidėjų – Beno Simmonso, Jonah Boldeno ir Thono Makerio, prancūzai prarado pagrindinį atakų organizatorių Thomasą Heurtelį, o net ir čempionais tapę ispanai pasaulio čempionate buvo gerokai nukraujavę – Sergio Scariolo kariaunoje nebuvo tokių pavardžių, kaip Pau Gasolis, Sergio Rodriguezas, Nikola Mirotičius, Serge‘as Ibaka ir Alejandro Abrinesas.

Nors FIBA generalinis sekretorius Andreas Zagklis per prieš finalą surengtą spaudos konferenciją teigė, jog tokie atsisakymai ar žaidėjų netektys – tik pačių šalių federacijų problemos, prie šio faktoriaus gerokai prisidėjo ir pati FIBA.

Jei anksčiau pasaulio čempionatai vykdavo praėjus dviem metams po olimpinių žaidynių, o iki kitų likus tokiam pačiam laikotarpiui, tai šįkart buvo nuspręsta pirmenybes surengti nelyginiais metais.

Toks sprendimas lėmė, jog pasaulio čempionatas Kinijoje vyko likus mažiau nei metams iki Tokijo olimpiados, o toks menkas intervalas atbaidė nemenką dalį NBA žvaigždžių.

Nepaisant didžiulių FIBA pastangų, krepšininkai labiau prestižiniu turnyru nei pasaulio čempionatą iki šiol laiko olimpines žaidynes, tad rinkdamiesi, kuriame iš jų dviejų atstovauti savo šaliai, žaidėjai aiškiai pademonstravo savo prioritetus – jie kur kas mieliau žais Tokijuje, nei būtų žaidę Kinijoje.

Toks, turbūt jiems patiems netikėtas, krepšininkų pasirinkimas sukėlė galvos skausmą FIBA, kuri kitą pasaulio čempionatą taip pat planuoja rengti likus metams iki olimpiados – 2023-aisiais. Tikėtina, kad jei nebus dirbtinių bandymų silpninti olimpinių žaidynių krepšinio turnyrą, į Filipinuose, Japonijoje ir Indonezijoje vyksiančias pirmenybes taip pat neatvyks visas būrys krepšinio žvaigždžių, o į tai ima reaguoti ir pačios krepšinio valdžios viršūnėlės.

„Turnyrų datos yra susitarimo klausimas. Šiuo metu nesvarstome keisti 2023 m. pasaulio čempionato datos, tačiau pirmiausia turime išanalizuoti tai, kas pavyko ar nepavyko šiose planetos pirmenybėse“, – jau atsargiau Pekine kalbėjo A. Zagklis.



Principingumo pasekmės

Jei prieš planetos pirmenybes labiausiai buvo akcentuotas geriausių žaidėjų trūkumas, tai jau paties turnyro metu daugelis pasigedo kitų savo srities profesionalų – teisėjų.

Aštriai į konfliktą su Eurolyga reaguojanti FIBA jau kurį laiką draudžia pajėgiausiame Senojo žemyno turnyre dirbantiems arbitrams teisėjauti savo rengiamose varžybose, o ne išimtimi tapo ir pasaulio čempionatas.

Jame negalėjo dirbti net 71 Eurolygoje ir Europos taurėje „švilpiantis“ arbitras, o tai gerokai atsiliepė teisėjavimo lygiui Kinijoje.

Pirmasis skandalas kilo dar grupių etape, kai dramatiškos Graikijos ir Brazilijos rinktinių rungtynės baigėsi pastarosios komandos puolėjo Bruno Caboclo galimai nelegaliu kamuolio numušimu po Kosto Slouko baudos metimo.



1 tašku lemiamomis sekundėmis atsilikę graikai tikslaus metimo atveju būtų išplėšę pratęsimą, bet brazilui numušus kamuolį patyrė pralaimėjimą. Nors iš karto nebuvo aišku, ar B. Caboclo kartu su kamuoliu sujudino ir lanką, peržiūrėjus pakartojimą praktiškai akivaizdu, kad brazilas taisykles pažeidė ir graikams turėjo būti įskaitytas taškas.

Tiesa, jei šiuo atveju šiek tiek abejonių dar lieka, tai antrojo etapo rungtynėse tarp Lietuvos ir Prancūzijos arbitrų klaida abejonių jau nekėlė net pačiai FIBA. Prancūzas Rudy Gobert‘as akivaizdžiai prieš liesdamas Jono Valančiūno mestą kamuolį ranka trenkė į lanką, o tarptautinei krepšinio organizacijai po Dainiaus Adomaičio ir kitų lietuvių pykčio pliūpsnių neliko nieko kita, kaip tik nušalinti rungtynėse dirbusius arbitrus nuo tolesnio teisėjavimo pirmenybėse.



Visgi net ir tai nebuvo viskas. Teisėjų darbas daug apkalbų sukėlė ir po dramatiško dviejų pratęsimų pusfinalio trilerio tarp Australijos ir Ispanijos, kai pralaimėjusių australų veteranas Andrew Bogutas, nepatenkintas jam skirta pražanga prieš Marcą Gasolį paskutinėmis ketvirtojo kėlinio akimirkomis, po mačo išplūdo ne tik teisėjus, bet ir pačią FIBA.

Tačiau pastarosios vadovas A. Zagklis teisėjavimo problemos pernelyg nesureikšmino – pasak jo, arbitrai turnyrui buvo gerai pasiruošę, o vienintelė klaida, kurią jis išskyrė, buvo ta, kuri (galimai) nulėmė Lietuvos ir Prancūzijos rungtynių baigtį.

„Tai – pirmas kartas, kai turime tiek daug teisėjų iš viso pasaulio. Jie teisėjavo visuose atrankos etapuose, dirbo ir 2017 m. Europos čempionate, ir kitų žemynų pirmenybėse. Teisėjai šiam čempionatui buvo puikiai pasiruošę, o FIBA daug investavo į jų pasiruošimą. Tęstinumas yra labai svarbus, o prieš tai jie dirbo labai gerai.

Žinoma, klaidos yra žaidimo dalis ir jos kartais turi didelės reikšmės. Dėl to po vienų rungtynių (Lietuvos ir Prancūzijos susitikimo – Alfa.lt) mes atvirai pripažinome klaidą ir trys teisėjai daugiau nebeteisėjavo“, – kalbėjo graikas.

Krepšininkai ar turistai?

Pasaulio čempionato dalyviai lemiamose kovose dėl medalių skundėsi ne tik teisėjais, bet ir turnyro organizatorių sprendimais.

Pusfinalį prieš Argentiną pralaimėjusios Prancūzijos rinktinės stratego Vincent‘o Collet po mačo buvo paklausta, ar viena iš nesėkmės priežasčių galima laikyti ne vienodas komandoms skirtas sąlygas – jei argentiniečiai po ketvirtfinalio mačo iki pusfinalio turėjo tris paras, tai prancūzai, ketvirtfinalyje nugalėję amerikiečius, ilsėtis galėjo 24 valandomis. Be to, per mažiau nei dvi paras jiems dar ir reikėjo persikelti iš Kinijos pietryčiuose esančio Donguano į gerokai šiauriau nutolusią sostinę Pekiną.

„Nenoriu ieškoti pasiteisinimų, bet manau, kad tai turėjo įtakos, – po nesėkmės kalbėjo V. Collet. – Manau, kad nesąžininga, kai viena komanda turi dvi dienas atsigauti ir pasiruošti, o mes – tik vieną. Net jeigu jie pirmą dieną ir nežino, su kuo teks žaisti, bet turi du variantus ir gali pradėti jiems ruoštis.

Mes turėjome 8 valandas keliauti ir nedarėme vakarinės treniruotės, nes žaidėjai buvo tiesiog išsekę. Kodėl mes jos nedarėme? Nes žaidėme dieną prieš tai ir nespėjome atsigauti.“



Panašioje situacijoje kaip Prancūzija atsidūrė ir kita pusfinalyje pralaimėjusi komanda – Australija, kuri lygiai taip pat turėjo diena mažiau atsigauti nei ispanai. Tad net ir laimėjęs mažąjį finalą prieš australus, prancūzų „centras“ R. Gobert‘as užjautė savo likimo brolius.

„Man labai gaila dėl australų, kurie, kaip ir mes, buvo nuskriausti penktadienį“, – iškovojęs bronzos medalį sakė prancūzas.

Lemiamose kovose žaidusioms komandoms, o labiausiai – prancūzams, užkliuvo ir faktas, kad čempionato metu joms net tris sykius teko keisti miestą, kuriame žaidžia.

Pavyzdžiui, Prancūzijos rinktinė turnyrą pradėjo Šendzene, jį antrajame etape tęsė Nankine, ketvirtfinalį žaidė Donguane, o pusfinalio ir mažojo finalo rungtynes pasitiko jau Pekine.

Turint omenyje atstumus tarp Kinijos miestų, tai neregėtas keliavimo mastas FIBA rengiamuose turnyruose. Pavyzdžiui, Donguaną ir Pekiną skiria beveik 2 tūkst. kilometrų, o tai, su kelione į oro uostą ir iš jo, gali sudaryti net 7-8 valandų kelionę.

Maža to, iki šiol dar nebuvo nė vieno turnyro, kuriame komandoms kraustytis tektų tris kartus. Palyginimui, 2014 m. pasaulio čempionate Ispanijoje žaidusios ekipos rungtyniavo 2 arba 3 arenose, o 2010 m., kai pirmenybės buvo surengtos Turkijoje, visos rinktinės žaidė tik dviejuose miestuose, kadangi visos atkrintamųjų kovos vyko tik Stambule.

Mėgėjai prieš profesionalus

Bent jau pirmajame pasaulio čempionato etape trūko ne tik geriausių žaidėjų ar teisėjų, bet ir intriguojančių susitikimų.

Serbijos rinktinės strategas Aleksandras Džordževičius jau trečiąją pirmenybių dieną skundėsi, kai jo auklėtiniai žaisdami viena koja 126:67 pervažiavo filipiniečius, o apskritai tokie rezultatai grupių pasitaikė dažniau, nei atkaklios rungtynės su intriga paskutinėmis sekundėmis.



Viena pagrindinių to priežasčių – FIBA sprendimas pirmą kartą turnyro istorijoje leisti pasaulio čempionate rungtyniauti net 32 komandoms.

Tai lėmė, jog Kinijoje varžėsi net šešios Azijos ir penkios Afrikos ekipos, bent jau kol kas akivaizdžiai „netraukiančios“ europiečių ar Amerikos žemynų komandų lygio.

Į antrąjį etapą nesugebėjo patekti nė viena iš 11 Azijos ir Afrikos komandų, o galutinėje rikiuotėje 9 iš 10 paskutinių vietų atiteko būtent šių žemyno rinktinėms – joms kompaniją palaikė tik 25-oje vietoje likusi mažiausios pasaulio čempionato šalies Juodkalnijos, kurioje gyvena viso labo vos 600 tūkst. žmonių, atstovai.

Iškalbingas ir faktas, jog tarpusavio susitikimuose su Europos, Amerikos ar Okeanijos atstovais azijiečiai ir afrikiečiai nelaimėjo nė vieno (!) mačo per 29 bandymus, o visus susitikimus pralaimėjo vidutiniais 24,2 taško skirtumais.

Fantominė kova

Kalbant apie rezultatus, Kinijoje FIBA išbandė ir dar vieną naujovę – kadangi olimpinės žaidynės Tokijuje vyks jau kitąmet, bilietai į jas buvo dalinami dar pasaulio čempionate.

Iš viso per Kiniją į Tokiją sau kelią nusitiesė septynios komandos, prisijungusios prie jau anksčiau kelialapį į olimpiados krepšinio turnyrą turėjusios šeimininkės Japonijos – Australija, Iranas, Nigerija, Argentina, JAV, Ispanija ir Prancūzija.



Visgi ir ši sistema sukėlė nemažai diskusijų. Jei į pirmąjį turnyro aštuonetą iškopusių ispanų, argentiniečių, prancūzų, ispanų ir amerikiečių rezultatais ir užsitarnavimu rungtyniauti Tokijuje neabejoja praktiškai niekas, tai geriausiomis Azijos ir Afrikos komandomis tapęs Iranas ir Nigerija į olimpines žaidynes pateko itin keistu būdu.

Kadangi į antrąjį turnyro etapą nepateko nė viena Azijos ar Afrikos rinktinė, bilieto į olimpiadą likimas sprendėsi paguodos rungtynėse dėl 17-32 vietų.

Jose tų pačių žemynų komandos praktiškai nesivaržė tiesiogiai, tačiau kelialapiai į žaidynes buvo išdalinti būtent pagal komandų rezultatus.

Štai Nigerija bilietą į Tokiją iškovojo nugalėjusi Kinijos, Pietų Korėjos ir Dramblio Kaulo Kranto rinktines, kai tuo tarpu Tunisas bus priverstas žaisti olimpinių žaidynių atrankoje, nors iškovojo tiek pat – tris pergales, nugalėdami Iraną, Angolą ir Filipinus.

Nigerijos rinktinę išgelbėjo tai, jog ši komanda per penkerias sužaistas rungtynes surinko geresnį įmestų ir praleistų taškų santykį – +54. Palyginimui, Tunisas turnyre finišavo su -9 santykiu, nors labiausiai tai lėmė faktas, jog jau pirmosiose pasaulio čempionato rungtynėse Šiaurės Afrikos atstovai susigrūmė su vėliau čempione tapusia Ispanija, kuriai nusileido net 62:101.

Taip tarpusavyje nė nesigrūmusios ir vos su viena ar, kaip Senegalo, žaidusio prieš Lietuvą, Australiją, Kanadą, Vokietiją ir Jordaniją, atveju su nė viena to paties žemyno komanda nežaidusios komandos išsidalijo olimpinių žaidynių bilietus, kurie išskirstomi regioniniu principu bei anksčiau buvo dalijami tiesioginėse rinktinių kovose savo žemyno čempionatuose.

















Marius Milašius | Alfa.lt



Reklama

Ieškome darbuotojų

Reklama