Reklaminis skydelis

Paskutinio „Ryto“ pasispardymo architektas: G. Vainauskas mane išmokė, ką reiškia „Žalgiris“



Mindaugas Augustis | DELFI.lt ir Krepsinis.lt

„Nagi, parodykite savo šalikus!“, – pareikalavo Aleksandras Džikičius ir ėmė pešioti apykakles grupelei lietuvių žurnalistų. Aplink save jis visur regėjo Kauno „Žalgirio“ fanus ir ieškodavo tai patvirtinančių įkalčių. Taip buvo prieš šešerius metus, kai juodojo humoro jausmo nestokojantis serbas treniravo Vilniaus „Lietuvos rytą“. Dabar A. Džikičius su Podgoricos „Budučnost“ bandys padaryti tai, ko nepajėgė anuomet – įveikti „Žalgirį“.



„Lietuvos rytui“ jis dirigavo 2011-2012 metų sezone. Į Vilnių treneris atvyko kaip vienas iš daugelio tuo metu klubui itin artimos „Beobasket“ agentūros klientų, kurie keisdavo vienas kitą lyg diena – naktį.

Bet A. Džikičiui sekėsi truputį geriau nei daugumai jo pirmtakų ir įpėdinių, taip ir nesugebėjusių pristabdyti šio dešimtmečio pradžioje prasidėjusio „Lietuvos ryto“ nuosmukio.

Nors pats niekuomet nežaidė aukšto lygio krepšinio, nors kaip specialistas formavosi darbuodamasis NBA lygoje, į komandą A. Džikičius įnešė tipiškai serbiškų vėjų.

Pavyzdžiui, kai kada prieš rungtynes stratego į traumuotų sąrašą įtraukti žaidėjai tik iš žurnalistų sužinodavo apie tariamas savo sveikatos problemas, treniruotėse jis kartais užkaukdavo lyg gyventojų perspėjimo sirena, žurnalistus nesivaržydamas pratino prie savo grubokų pokštų, o necenzūrinį žodyną nesunkiai pritaikė prie vietinio kolorito.

„Man buvo vienas keisčiausių atradimų, kad visiškai nemylite rusų, bet vis tiek keikiatės rusiškai“, – kikeno treneris.

Ir nors paskutinis Jono Valančiūno sezonas prieš persikeliant į NBA vilniečiams anaiptol nebuvo tik rožėmis klotas, A. Džikičius pasiekė daugiau nei bet kuris vėlesnis „Lietuvos ryto“ vairininkas. Jo vedamas sostinės klubas užėmė trečią vietą tiek VTB Vieningoje lygoje, tiek Europos taurės varžybose.

Tiesa Lietuvos krepšinio lygoje (LKL) vilniečiai liko antri.

Atleistas iš Vilniaus ekipos, A. Džikičius kraustėsi po Balkanus: buvo grįžęs į „Krka“ ir savo jaunystės laikų komandą Belgrado „Partizan“, trumpai vadovavo Makedonijos rinktinei.



O praėjusiame sezone sukūrė mažą stebuklą su „Budučnost“, laimėdamas ABA (buvusi Adrijos lyga) pirmenybes ir pelnydamas kelialapį į Eurolygą. Už kurį iškart buvo apdovanotas nauju dvejų metų kontraktu.

A. Džikičius pripažįsta, kad Šarūno Jasikevičiaus „Žalgiris“ stipresnis už kadaise akmenį po kaklu parišusią A. Trifunovičiaus komandą.

„Jie visiškai užpildė savo sudėtį. Yra trys įžaidėjai, trys atakuojantys gynėjai. Labai geru krepšininku virto Edgaras Ulanovas, stiprus Aaronas White'as, apie Paulių Jankūną nėra ko ir kalbėti. Dabar „Žalgiris“ turi tiek pasirinkimų, kad kartais žaidžia su dviem vidurio puolėjais aikštėje – Brandonu Daviesu ir Antanu Kavaliausku. O dar yra tas didelis vaikis – Laurynas Birutis“, – priešininkų ginklus rūšiavo A. Džikičius.

Vis dėlto išskirtiniame interviu Krepšinis.lt jis daugiau kalbėjo apie savo „lietuvišką“ praeitį: ilgametį „Lietuvos ryto“ prezidentą Gedvydą Vainauską, ryškiausią talentą J. Valančiūną, kitą „visiškai pakvaišusį“ jaunuolį – Dovydą Rediką.

Kaip Podgorica sutiko po 16 metų pertraukos į miestą grįžusią Eurolygą? – Krepšinis.lt paklausė A. Džikičiaus

– Aistros prasme, juodkalniečiai nė kiek nesiskiria nuo lietuvių. Neperdedu taip sakydamas. Galiu didžiuotis tuo, ką nuveikėme praėjusiame sezone, nes to niekas iš mūsų nesitikėjo, tai buvo didelė staigmena. „Budučnost“ Eurolygoje – kažkas nuostabaus, ypač dabar, kai šis turnyras toks elitinis, kai jame varžosi vos 16 klubų, vos 12 miestų. Podgorica – mažas miestas, Juodkalnija – maža šalis. Bet vis dėlto esame šiame krepšinio žemėlapyje, žaidžiame su pačiomis stipriausiomis komandomis pasaulyje, neskaičiuojant Šiaurės Amerikos.

Visi mus stipriai palaiko. Žinoma, kartu ir nori, kad laimėtume. Nereikia sakyti, kaip tai sunku. Bet bent jau geriausi žaidėjai dabar atvažiuoja į Podgoricą. Manau, tai didelis dalykas, turime visas teises didžiuotis savimi.

Ar klubas ir komanda pakankamai užaugo, kad žaistų su tokiais monstrais kaip Madrido „Real“, Maskvos CSKA, Stambulo „Fenerbahče“?

– Čia – kita medalio pusė. Dalyvaujame Eurolygoje, puiku. Bet tai nepaprastai sudėtinga. Ypač naujokams. Žinoma, kad sunku žaisti su jūsų išvardintomis ekipomis. Ir visomis kitomis taip pat – juk, pavyzdžiui, „Žalgiris“ taip pat yra monstras.

Galynėdamiesi su tokiais galiūnais išmokome, kad net 2 ar 3 „tuščios“ minutės gali nulemti rungtynių baigtį. Neblogai laikėmės žaisdami su Milano „Olimpia“, Stambulo „Daruššafaka“, Tel Avivo „Maccabi“, Atėnų „Panathinaikos“. Visiškai suskydome tik prieš „Real“, bet juk tai – ypatinga komanda.

Surinkti konkurencingą sudėtį su turimais ištekliais buvo neįmanoma misija?

– Esu tikras, kad pagal finansus esame paskutiniai Eurolygoje. Net ir ABA lygoje nesame turtingiausi – mus lenkia „Crvena Zvezda“ bei Zagrebo „Cedevita“. O gal ir „Partizan“, nežinau. Balkanuose sunku skaičiuoti pinigus, nes niekas nesako tikrų skaičių – visi kažkodėl mėgsta pasigirti, kad laimi išleisdami mažiau už varžovus.

Kai patekome į Eurolygą, nusprendėme, kad subursime kiek įmanoma daugiau vietos krepšininkų. Turėjome tris amerikiečius (Aaronas Craftas praėjusią savaitę paliko komandą ir išvyko į Italiją – Krepšinis.lt), prancūzą Edwiną Jacksoną, slovėną Aleną Omičių – jeigu jį galima laikyti legioneriumi. Visi kiti – juodkalniečiai. Viena vertus, norisi suteikti galimybę tiems, kurie iškovojo teisę žaisti šiame lygyje, iš kitos pusės, po pralaimėjimų pradedi galvoti, kad pajėgumai – riboti. Eurolygoje labai sunku laimėti be brangių žaidėjų. Ir ne tik komplektuojant sudėtį reikalingi dideli pinigai – taip pat kalbu apie logistiką, transportą.

Nesėkmių seriją pratęsti bandys „Žalgiris“ – komanda, kurios taip ir nesugebėjote įveikti, kuomet treniravote „Lietuvos rytą“. Ar tai – labiausiai erzinantis prisiminimas iš karjeros etapo Vilniuje?

– Turbūt. Apskritai galiu būti patenkintas tuomečiais mūsų rezultatais, išskyrus dvikovas su „Žalgiriu“. Bet jie buvo labai stiprūs, turėjo puikią Lietuvos rinktinės žaidėjų kartą. Tiesiog neįtikėtina, kad dabar man vėl reikės stoti prieš P. Jankūną. Net nepasakysi, kad jis nesensta – ne, jis jaunėja. Tikras krepšinio Benjaminas Buttonas. P. Jankūną reikia rodyti jauniems žaidėjams. Ir ne tik lietuviams – visai Europai tai yra pavyzdys. Nuostabu, kad tokio amžiaus, toks patyręs krepšininkas tebeturi tiek daug aistros savo darbui.

Kokie buvo jūsų ir klubo prezidento G. Vainausko santykiai?

– Manau, kad geri. Kiek suprantu, jis nusivylė dėl pralaimėjimų „Žalgiriui“. Tačiau daugiau mūsų bendravimo niekas netemdė.

Gerbiau jo idėją sukurti atsvarą „Žalgiriui“ Vilniuje. Anksčiau aš nežinojau Lietuvos istorijos, nežinojau, ką „Žalgiris“ jums reiškė sovietmečiu, kad tai buvo pilietinės rezistencijos simbolis. Gedvydas – išdidus lietuvis, jis daug man papasakojo apie skaudžius praėjusio amžiaus įvykius Lietuvoje. Viskas su juo buvo gerai. Tik antras mano sezonas prasidėjo keistai, buvau atleistas.

Kodėl klubas jums parodė duris vos įpusėjus spaliui?

– Buvo juokinga situacija. Maskvoje dviem taškais pralaimėjome CSKA. Komandai su Ettore Messina, Milošu Teodosičiumi, Nenadu Krstičiumi. Netgi galėjome išplėšti pergalę, bet paskutinį Nemanja Nedovičiaus metimą blokavo Antonas Ponkrašovas. O kai sėdome į lėktuvą skristi namo, jie paskambino mano agentui ir pasakė, kad aš nebetreniruosiu komandos. Ką darysi, toks gyvenimas, tokia šio verslo realybė. Bet galiu didžiuotis tuo, kad esu vienas iš nedaugelio užsienio trenerių, kurie visą sezoną išdirbo „Lietuvos ryte“.

Tais laikais tarp „Lietuvos rytui“ priklausiusio jaunimo buvo būrelis žaidėjų, vėliau liūdnai pagarsėjusių už aikštės ribų: Dovydas Redikas, Vilmantas Dilys, Žydrūnas Kelys. Ar turėjote problemų dėl sportinės drausmės?

– Ne, taip nesakyčiau. Ž. Kelio aš nebepamenu, o V. Dilį žinojau dar prieš ateidamas į „Lietuvos rytą“. Jis buvo vienas talentingiausių puolėjų Europoje. Reikalas tas, kad klube turėjome Lawrence'ą Robertsą ir Mindaugą Katelyną, todėl V. Diliui negalėjau suteikti žaidimo laiko. Gal vėliau jam nesisekė, gal nuėjo klystkeliais, bet tuo metu jokių rūpesčių man jis nekėlė.

D. Redikas... (juokiasi). Talentingas, apdovanotas fizinėmis savybėmis. Ir visiškai pakvaišęs. Na, bet jis irgi problemų prisikurdavo tik sau pačiam. Man jis nebuvo problema, o gal tiesiog ne viską žinodavau? Jei atvirai, aš ir nesu iš tų, kurie dedasi policininkais. Kol žaidėjai gali atlikti jiems skirtas užduotis aikštėje, kol nekelia sunkumų komandos draugams ir klubui, kol nepadaro ko nors ypatingai kvailo, aš nesikišu. O ir kaip tu juos sukontroliuosi? Netikiu absoliučia disciplina, aš prižiūriu tik tai, kas vyksta treniruotėse. Privatus gyvenimas, namai – kiekvieno asmeninis reikalas.

Kalbėdavotės su juo apie J. Valančiūną, kurį D. Casey šešerius metus treniravo Toronto „Raptors“ klube?

– Be abejo! Aš buvau didžiausias Jono angelas sargas. Su D. Casey kalbėdavomės apie jį ir tada, kai dar žaidė „Lietuvos ryte“. Nežinau, ar man pavyko, bet stengiausi kaip įmanoma jį paruošti NBA. Joną aš nuoširdžiai mėgau – labai užsispyręs vaikinas. O Dieve, kaip jis viduje pykdavo, jei negaudavo prisiliesti prie kamuolio – skuosdavo atgal prie savo krepšio nuleidęs galvą ir po nosimi burbėdamas tą rusišką keiksmažodį.

Man tik nepatiko vienas dalykas. Visi jį lygino su Arvydu Saboniu. Manau, tai – nesąžininga. Arvydas yra Arvydas. O Jonas – visai kito stiliaus žaidėjas.

Atsimenu, kaip pirmą kartą atvykau į Vilnių. Mane vežė iš oro uosto į butą kitame Neries krante. Pravažiavome didelį prekybos centrą, o visą jo fasadą dengė milžiniška Jono nuotrauka. Šypsosi išskėtęs rankas, gerai atrodo. Žiūriu pro automobilio langą ir galvoju: štai mano žaidėjas, ir jam – 19 metų. Supratau, kad priešakyje nusimato nelengvas sezonas. Bet nepaisant visos ankstyvos šlovės, Jonas mane priėmė teigiamai, nors ir smarkiai jį spausdavau. Girdėjau žmones kalbant, kad net per smarkiai, bet tenorėjau jam padėti.



Visą straipsnį skaitykite čia

alt















Mindaugas Augustis | DELFI.lt ir Krepsinis.lt





Reklama



Reklama

Reklaminis skydelis

Reklama

Ieškome darbuotojų

Reklaminis skydelis

Reklama