A. Javtokas: klubų savininkų supratimas apie sportą labai menkas (Kritikuoja „Žalgirio“ vadovybę)



Artūras Javtokas Lietuvos krepšinio lygos (LKL) čempionų žiedus savo laiku laimėjo atstovaudamas tiek Vilniaus „Lietuvos rytui", tiek Kauno „Žalgiriui". Su sostinės ekipa aukštaūgis šalies pirmenybes laimėjo 2002 m., analogišką pasiekimą su Kauno ekipa jis pakartojo 2004 m.

Sausio 27 d. 39-ąjį gimtadienį minėsiantis vyras profesionaliai krepšinio nebežaidžia jau 12 metų. Pasak jo, ankstyvą pasitraukimą iš krepšinio arenų paskatino suvešėjusi sporto komercija ir klubų vadovų požiūris.

„Supratau, kad profesionalaus požiūrio į sportą nebėra, liko tik pinigai ir krūva intrigėlių su intrigantais, o tu esi tik brangiai apmokamas reklaminis „rolikas". Savigarba nebeleido daugiau iš savęs tyčiotis, nes tiek trenerių kompetencija, tiek klubų savininkų supratimas apie sportą labai menkas, kuris su kiekviena diena vis dar ritasi žemyn", – atviravo A. Javtokas.

Išskirtiniame interviu naujienų portalui Alfa.lt buvęs krepšininkas atskleidė, kad nesižavi dabartine „Žalgirio" vadovybe, nurodė pagrindines jos klaidas ir pasidalijo savo sėkmingo klubo modelio samprata.

Tačiau pokalbį pradėjome nuo paprastų dalykų...

Prisiminimas, kurį branginate labiausiai?

Diena, kaip priėmiau save tokį, koks esu.

Pirmieji žodžiai ar asociacijos, kurios šauna į galvą pagalvojus apie Lietuvą?

Nyki situacija.

Didžiausia svajonė?

Įgyvendinti projektą, prie kurio darbuojuosi jau daugelį metų.

Mėgstamiausia dienos dalis?

Rytas.

Mėgstamiausias posakis, sentencija?

Savo srityje tapk nepakeičiamas.

Geriausiai pailsite būdamas / užsiimdamas...

Būdamas pirtyje.

Sudėtingose situacijose labiausiai padeda...

Teisingi sprendimai.

Laimingiausias jaučiatės...

Kai gaunu teigiamą rezultatą.

Nuosavas namas užmiestyje ar butas senamiestyje?

Nuosavas namas užmiestyje.

Sporto įvykis, kuris į atmintį įsirėžė kaip didžiausia staigmena?

Kai supratau, kad sporte sporto nėra, liko tik pinigai ir reklama.

Sporto įvykis, kurio šį sezoną laukiate labiausiai?

Ar Rūta Meilutytė grįš į pergalių kelią ir jeigu taip, kiek ilgai išsilaikys.

Donatas Motiejūnas ar Jonas Valančiūnas?

Kaip žaidėjas Donatas, kaip žmogus šiuo metu nė vienas.

Vilniaus „Lietuvos rytas" ar Kauno „Žalgiris"?

„Žalgiris". Aišku, su nauja valdžia ar bent šeimininku.

Ką konkrečiai turite omenyje?

Kalbu apie dabartinę valdžią, su kuria pats buvau ne kartą susidūręs. Ginas Rutkauskas geras vykdytojas, bet ne kūrėjas, jo mąstymas jau per senas. Jis juk ne iš Eurolygos klubo sugrįžo ar NBA, o iš Rusijos. Visi matome, kokia ten dabar situacija. Taip kad stažuotė naujų vėjų ar požiūrio nepridėjo. Grįžo prie senos piramidės formulės su senoviška paruošimo metodika. Paulius Motiejūnas moka surinkti pinigus, tai gerai, bet jų išdalyti nemoka. Tai irgi faktas. Skolos ir algos išmokamos pagal asmeninį interesą. Su tokiu požiūriu toli tikrai nenueisi, o ir darbuotojai į klubą atrenkami pagal asmeninį interesą. Apskritai jis išpildo maždaug 10 proc. to, ką pasako ir pažada. Šių dienų „Žalgiris" yra politinis įrankis be šeimininko, kas kaip moka, tas taip juo ir naudojasi. Tikiu, kad kai karjerą baigs toks žaidėjas kaip Paulius Jankūnas, ateis rimtas šeimininkas, tada tikrasis „Žalgiris" ir sugrįš.

Galbūt turite idėjų, koks modelis būtų tinkamiausias šiais laikais?

Tinkamas modelis yra tas, kai kiekvienas sistemos ar klubo pasamdytas žmogus žino, kodėl jis ten yra ir už ką yra atsakingas, o ne šiaip bereikalingai užimantis vietą. Nuo biudžeto dydžio priklauso, kokio pajėgumo bus komanda. Tada keliami realūs tikslai, atsižvelgiant, kas bus treneris, kokie bus surinkti žaidėjai. Kiek iš jų bus vietiniai, kiek ir kokių reikės legionierių. Kadangi pasiruošimas klubuose prasideda gana vėlai, vadinasi, žaidėjai jau turi atvažiuoti geros kondicijos, tačiau dar ne puikios. Kokia jų kondicija, fiksuoja daktarai, kurie juos testuoja. Testų per sezoną turi būti mažiausiai 3. Jie parodo tiek krepšininkų formą, tiek trenerio supratimą treniruojant sportininkų kūnus. Strategas irgi turi pristatyti savo viziją ne tik kalbų lygmeniu, bet ir išsamiai raštiškai, kokią metodiką pritaikys treniruotėse, rungtynėse ir kodėl. Nes jeigu vėliau „nepaeina", pradeda kaltinti oro sąlygas.

Pavyzdžiui, praėjusį sezoną „Žalgiris" turėjo keturis perspektyvius vaikinus – Vaidą Kariniauską, Luką Lekavičių, Tomą Dimšą ir Donatą Tarolį. Pradžioje jais pasitikėjo ir viskas atrodė neblogai, bet vėliau, išskyrus Luką, jais buvo suabejota. Išsigąsta, kad nepatemps. Faktas tas, kad jie buvo užauginti pagal piramidės sistemą, bet vėliau jie buvo nurašyti ir išmesti. Kodėl taip įvyko? Galiu paaiškinti. P. Motiejūno supratimu, vasarą, kada yra laisva salė, jaunimas turi eiti ir dirbti, o jie to nedaro. Kodėl? Todėl, kad nėra kas su jais dirba. Sportininkams, ypač jaunimui, reikia žmogaus, kuris su patirtimi juos ruoštų motyvuotų ir t. t., o vadovybė vis dar galvoja, kad jie patys turi išsiugdyti. Vėliau prasideda vidinės taisyklės, kontraktų sąlygos, jos nuolat kinta, tačiau tik ne žaidėjo naudai, todėl apie jokį žodžio laikymąsi nėra prasmės kalbėti, kas irgi vėliau stipriai paveikia rezultatą. Ir nereikia tų senų lozungų, pavyzdžiui, „kai mes jauni buvom, apie pinigus išvis negalvojom" arba „čia juk „Žalgiris", vos ne kodėl tu kažko dar reikalauji. O tu reikalauji tik to, kas tau priklauso pagal sutartį, kurią jie patys ir pasirašė. Tokį apsimetinėjimą irgi priskirčiau prie seno požiūrio, nes sportas jau seniai tapo verslu ir reklama.

Galėčiau plėstis ir plėstis, bet pagrindinius aspektus paminėjau. Jeigu reikėtų visa tai apibūdinti trumpai, tai būtų kiekvienos klubo grandies atskaitomybė. Beje, rodymas vienas į kitą pirštu irgi sena taktika...

Jūsų socialinio tinklo „Facebook" paskyroje galima rasti daug susimąstyti skatinančių minčių. Kaip susidomėjote vidiniu žmogaus pasauliu ir kaip tai pakeitė jūsų kasdienybę?

Vidiniu pasauliu susidomėjau tada, kai išėjau iš profesionalaus sporto. Supratau, kad profesionalaus požiūrio į sportą nebėra, liko tik pinigai ir krūva intrigėlių su intrigantais, o tu esi tik brangiai apmokamas reklaminis „rolikas". Savigarba nebeleido daugiau iš savęs tyčiotis, nes tiek trenerių kompetencija, tiek klubų savininkų supratimas apie sportą labai menkas, kuris su kiekviena diena vis dar ritasi žemyn. Aišku, pasitraukęs iš sporto susidūriau su dar didesniais iššūkiais, kurie mane talžė ir talžo iš visų pusių negailėdami, bet suprantu, kad ir kaip yra sunku, vieną dieną tapsiu tuo, dėl ko atėjau į šį pasaulį. Tuo, kuo noriu būti, o ne tuo, kuo reikia būti. Esu pakeliui į tai. Tie 12 metų išėjus iš sporto praėjo gana greitai, bet ne be pėdsakų. Performuoti savo asmenybę prireikė daug valios pastangų, buvo daug kritimų ir kilimų, per kuriuos keičiausi, o keisdamasis keičiau ir aplinką. Per tą laikotarpį perskaičiau krūvą knygų, išanalizavau begalę sistemų, gilinausi į žmogaus prigimtį ir jo rolę žemėje. Galų gale, radau savo paskirtį, savo kelią ir tapau savimi. Kaip visa tai pakeitė mano gyvenimą kasdienybėje? Nebemeluoju sau ir meluoju mažiau kitiems.










Balys Šmigelskas | Alfa.lt



Reklama

Ieškome darbuotojų

Reklama