Reklaminis skydelis

G. Kurtinaičiui geriausias trenerio pavyzdys – tėvas



Rimo Kurtinaičio sūnus Giedrius seka tėvo pėdomis. Anksti, vos 29-erių, baigęs krepšininko karjerą šį sezoną jis tapo treneriu. Pirmoji garsaus žalgiriečio atžalos darbo stotelė – Raseinių "Rasai", rungtyniaujantys Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL).

Sezoną "Rasuose" pradėjęs dar kaip žaidėjas, jam neįpusėjus G.Kurtinaitis sulaukė pasiūlymo stoti prie komandos vairo. Kol kas naujokui sekasi neblogai, tačiau prilygti tėvui – šią savaitę po penkerių metų darbo atsisveikinusiam su galinguoju Maskvos srities "Chimki" klubu – dar nė iš tolo negali.

Raseinių klubą treniruojate beveik keturis mėnesius. Jau pajutote, koks skirtumas tarp žaidėjo ir trenerio?

– Oi, užteko pirmos dienos. Sunkiausia buvo pirmoji savaitė. Ir žaidėjams, ir man. Perimti komandą sezono viduryje sunku kiekvienam treneriui, o aš juk neturėjau jokios trenerio praktikos.

Iškart patekau į ekstremalią situaciją (rudenį Giedrius dar dalyvavo LKL klubo Kėdainių "Nevėžis" peržiūroje, tačiau grįžo padėti Raseinių komandai. Netrukus jis jau įregistruotas trenerio asistentu, o vėliau pakeitė atsistatydinusį Albertą Vilimą). Tik vėliau supratau daugybę niuansų, savo klaidų, kurias dariau jau pirmosiomis dienomis, kai pradėjau dirbti treneriu. Žinoma, geriausia mokytis iš svetimų klaidų, bet, esant kai kurioms situacijoms, mokaisi tik pats jas išgyvenęs.

Įvardykite tas klaidas ir silpnąsias vietas.

– Pajaučiau, kad silpnų vietų nėra, – juokiasi. – O jei rimtai, ir pokerio žaidėjas negali atsiskleisti, kai turi blogas kortas. Tad jei yra silpnų vietų, nesakysiu.

O klaidos? Įvairūs niuansai. Pavyzdžiui, būdamas žaidėjas per treniruotes stebėdavausi, galvojau nesąmonė, kodėl to reikalauja treneriai. Bet tik tapęs treneriu, nors ilgai stebėjau ir tėčio, ir kitų trenerių pamokas, supratau niuansus. Pasikeitė požiūris į komandą. Buvo nelengva jausti varžybų ritmą, bet dabar įpratau, jau ramiau. Laimė, vyrukai labai šiltai priėmė. Svarbiausia, stengiuosi būti su visais sąžiningas, pasakyti į akis, ko noriu, ko reikalauju. Tokie mano principai.

O kas labiau imponuoja – valdyti ir būti treneriu ar paklusti ir žaisti?

– Žaisti labai malonu. Ir pasiilgstu aukštesnio lygio krepšinio. Bet esu jau ne jaunuolis, reikėjo žengti į priekį, nors mėgėjiškai dar pažaidžiu.

Jums dar tik 29 metai. Reikalauti ir juolab šaukti turbūt nelengva, kai vadovaujate ir savo buvusiems kolegoms, bendraamžiams ar net vyresniems krepšininkams?

– Niuansų, žinoma, yra. Juolab kad pora žaidėjų net vyresni už mane. Tiesa, jaunesniems būnu šiek tiek griežtesnis, nors dabar stengiuosi neatsižvelgti į amžių. Žaidėjams aiškinu, kad neturiu nieko asmeniško, reikalauju tik atlikti darbą. Pakeitėme kelis žaidėjus, kolektyvas tapo labai supratingas. Mano tikslas, kad mes būtume kaip kumštis. O kai atiduodi visas jėgas, kovoji vienas už kitą, pasieki ir rezultatų, net ir su silpnesniais žaidėjais.

Ar rungtynių metu esate toks pat emocingas kaip ir tėtis, kuris gali atsiklaupti ant parketo, aktyviai mosikuoti rankomis, šaukti?

– Toks ir mano temperamentas bei stilius. Yra ramių trenerių. Sutinku, jei komanda vykdo nurodymus, kam rėkauti? Bet stengiuosi išspausti maksimumą ir tas griežtumas gali padėti.

Tiesa, kiek žiedų, būdamas treneriu, iškovojo Philas Jacksonas (vienas tituluočiausių trenerių, 11 kartų tapęs NBA čempionu)? Jis nebuvo emocingas, nors dirbo ir su aukščiausio lygio krepšininkais – Michaeliu Jordanu, Kobe Bryantu, Scottie Pippenu, Shaquille O'Nealu, Gary Paytonu, Karlu Malone.

– Aš, pavyzdžiui, nemanau, kad jei būčiau ramesnis, pasiekčiau geresnių rezultatų. Konfliktai – žaidimo dalis. Atsižvelgiu į žaidėjų nuomonę, bet galutinį sprendimą priimu aš. Jie turi vykdyti nurodymus, nes toks žaidėjo darbas, už kurį jie gauna atlyginimą.

– Užsiminėte apie Ph.Jacksoną. Jis vienas trenerių, kurio darbo stiliui simpatizuojate? O gal tai Davidas Blatas, Ettore Messina, Željko Obradovićius ar pats Rimas Kurtinaitis?

– (Išgirdęs tėvo vardą juokiasi) Iš Rimo išties labai daug išmokau. Jis man  tikras pavyzdys. NBA virtuvės neišmanau, o Europoje man labiausiai imponuoja Ž.Obradovičius. Tačiau nereikia ieškoti toli. Malonu žiūrėti, kaip komandą kontroliuoja Jonas Kazlauskas. Beje, manau, kad Europos treneriai geresni už NBA.

Turbūt nekart prašėte ir tėčio patarimų?

– Žinoma, žinoma. Tačiau ne visus jo patarimus įmanoma pritaikyti, nes jis dirba, švelniai tariant, su kitokio lygio komanda. Ir kartais tėtis nesupranta mano komandos problemų, nes pas jį aukščiausio lygio niuansai, kitokia darbo specifika. Nesirengiu ir nenoriu kažko kopijuoti. Viskas vyksta natūraliai ir negaliu kažko vaidinti. Aš tik noriu, kad komanda laimėtų. Visais įmanomais būdais.

Apie tėčio atleidimą iš "Chimki" turbūt sužinojote anksčiau, nei informacija pateko į viešumą?

– Jei atvirai – praktiškai tuo pačiu metu.

Ar tikėjotės, kad taip gali nutikti? Juolab kad "Chimki" patyrė kelis iš eilės pralaimėjimus VTB lygoje, Eurolygoje, kalbėta, kad Rimas nesuvaldo savo komandos žvaigždžių.

– Jei treneris geras, jis negali staiga tapti prastu per kelias savaites. Buvo daug skrydžių, žaidėjai patyrė traumų. Bet nereikia panikuoti dėl atleidimo. Tai natūrali trenerio dalia. Net nežinau trenerio, kuris nebūtų atleistas. Na, gal Ph.Jacksonas.

Neabejoju, kad tėtis grįš į tą patį lygį ir su kita komanda. O gal į tą pačią? Pavyzdžiui, "Žalgiris" buvo atleidęs graiką Ilią Zourą ir po to vėl pasamdė.

Ar po Rimo atleidimo iš "Chimki" kalbėjotės su juo?

– Ne, dar nenoriu trukdyti. Visi kalba apie atleidimą, klausinėja, o jam šiuo metu mažiausiai norisi apie tai kalbėti.

Jūsų treniruojama komanda NKL iš 14 komandų kol kas yra tik dvyliktoje vietoje, bet jau pakilote iš dugno. Ar jau yra minčių apie kitą sezoną?

– Oi, ne, dar apie tai negalvojame. Norime kuo sėkmingiau baigti šį sezoną, laukiu savaitgalio rungtynių. Vieta nėra svarbiausias dalykas. Juk ir atkrintamosiose varžybose galime pralaimėti. Bet noriu, kad žaistume taip, kaip galime, kiek leidžia komandos potencialas. Tikiuosi, kad esame pajėgūs pateikti sensacijų.

Kokia jūsų dienotvarkė: maršrutas Kaunas–Raseiniai kiekvieną dieną?

– Ne, gyvenu Raseiniuose. Ir kasdien, kai nėra varžybų, rengiame po dvi treniruotes. Būtų nuobodu, jei nemėgčiau krepšinio, bet aš juo gyvenu, mėgaujuosi. Kai Lietuvoje neturėjau jokių pasiūlymų, išvykau žaisti į Kazachstaną. Man nesvarbu kur, svarbu dirbti mėgstamą darbą. Raseiniuose, žinoma, nėra tiek linksmybių kiek Kaune. Bet man jų nereikia, nes džiaugiuosi kiekviena savo darbo diena, tai man teikia malonumą.

Buvo jaunų vyrukų, kurie turėjo sąlygas žaisti krepšinį kiekvieną dieną, bet mačiau, kad jie to neįvertino. Reikia džiaugtis ir dėkoti Dievui, kai dirbi mėgstamą darbą. Ir iš to dar gali išgyventi.

Eurolygos varžybose turbūt jau nesirgsite už "Chimki"?

– (Juokiasi) Reikės paklausti tėvo, ar galiu sirgti? Ne, juokauju. Normalūs žmonės, kaip ir mano tėtis, nelinkės komandai blogo. Ir kaip anksčiau sirgau, taip ir sirgsiu už "Chimki". Nereikia piktai žvelgti į gyvenimą. Kai kuriuos lietuvius tas pyktis graužia iš vidaus ir dėlto jie trumpiau gyvena.

Sirgsite už "Chimki", o už ką lažintumėtės – kas laimės Eurolygą?

– Kažkodėl galvoju, kad šiemet laimės Maskvos CSKA. "Chimki" turi mažai galimybių. Juolab be Kurtinaičio.

alt








Darius Sėlenis | Kaunodiena.lt





Reklama



Reklama

Reklaminis skydelis

Reklama

Ieškome darbuotojų

Reklama

Reklaminis skydelis