Reklaminis skydelis

Paieška




Apsilankyk!

Nuorodos

MyPlan.lt - interneto ir TV tiekėjai

K. Pilipauskas – apie rublį už rungtynes, rekordus ir V. Romanovo kaltinimus



16 LKL finalų aikštėje, iš viso 644 aukščiausio lygio Lietuvoje rungtynės – tokia statistika negali pasigirti nė vienas Lietuvos krepšininkas. Tačiau tai padaryti gali buvęs krepšinio teisėjas, o dabar rungtynių inspektorius, komisaras ir Lietuvos krepšinio federacijos Teisėjų asociacijos prezidentas Kęstutis Pilipauskas.



Gegužės 2-ąją K. Pilipauskas atšventė 60 metų jubiliejų.

Į elitą – per metus

„Pirmieji mano bandymai teisėjauti buvo dar tada, kai buvau 11–12 metų. Tada Kauno sporto halėje prieš „Žalgirio“ rungtynes vykdavo mažasis krepšinis, kuriame žaisdavo vaikai. Švilpukai 4,5 tūkst. žmonių akyse tikrai paliko įspūdį“, – prisimena K. Pilipauskas.

Tačiau rimtą teisėjo karjerą jis pradėjo tik 27-erių, nors, pavyzdžiui, šiais laikais įprasta pradėti teisėjauti sulaukus 16–17 metų. Iki tol kaunietis pats gainiojo kamuolį aikštelėje ir net rungtyniavo aukščiausioje Lietuvos krepšinio lygoje. Baigęs žaidėjo karjerą, K. Pilipauskas nenorėjo skirtis su šia sporto šaka, o draugai jam patarė imtis teisėjo darbo.

„Lietuvoje labai trūko teisėjų, iš esmės tai buvo tiesiog mėgėjų užsiėmimas. Kadangi žaidžiau, buvo paprasčiau viską perprasti. Jau po metų teisėjavau per vyrų aukščiausios lygos vienas iš finalo rungtynių. Tada žaidė Vilniaus „Šviesos“ ir Panevėžio „Lietkabelio“ komandos“, – fantastišku greičiu besivysčiusią karjerą prisimena buvęs teisėjas.

K. Pilipauskui per dieną tekdavo teisėjauti net ketveriose rungtynėse, nes teisėjų trūkumas buvo akivaizdus. Nors tai ir buvo Kauno mėgėjų čempionatas, jame žaisdavo ir daug „Žalgirio“ komandos meistrų, tad darbo būdavo užtektinai. Atlyginimas už vargą aikštėje buvo juokingai mažas – už mėgėjų rungtynes mokėdavo 1 rublį, už aukščiausios lygos finalą – 3 rublius. Palyginkime – vidutinis tų laikų atlyginimas siekė apie 120 rublių.



Karjerą pabaigė skausmai

K. Pilipauskas neslepia – išskirti vienas rungtynes ar atkarpą, kurią laikytų savo karjeros piku, negali. „Sportininkams yra kiek kitaip – jie siekia rezultatų. Mes siekiame kuo ilgiau išlikti reikalingi, dirbti savo lygio finaluose“, – aiškino kaunietis.

Didžiausiu savo laimėjimu teisėjas laiko darbą 16-oje LKL finalo serijų ir iš viso 644-iose šios lygos rungtynėse. „Ilgus metus šis skaičius buvo rekordas, bet, ko gero, Tomas Jasevičius mane pernai arba šiemet jau aplenkė. Per 17 LKL sezonų aštuonis kartus buvau išrinktas geriausiu lygos teisėju. Tai aš laikau savo laimėjimu“, – neslėpė K. Pilipauskas.

Iki pat paskutinių karjeros rungtynių kaunietis buvo vienu geriausių šalies teisėjų. Ir, jei ne traumuotas klubo sąnarys, K. Pilipauskas aikštėje galėjo dirbti ir ilgiau.

„Jau prieš 2009–2010 metų sezoną buvau nusprendęs, kad tai paskutiniai mano, kaip teisėjo, metai. Tą sezoną jau buvo tokių rungtynių, kurių be nuskausminamųjų negalėjau pradėti. Medikai pasakė, kad reikia operacijos arba visiškos ramybės. Todėl ir nutariau baigti karjerą. Nebuvo sunku apsispręsti – teisėjauti su skausmu nebuvo malonu, po rungtynių laukdavo bemiegės naktys“, – apie savo sprendimą kalbėjo kaunietis.

Galutinai švilpuką į stalčių K. Pilipauskas padėjo 2010 m. gegužės 20 d. po LKL finalo serijos šeštųjų rungtynių Kauno sporto halėje, kuriose susitiko „Žalgiris“ ir „Lietuvos rytas“.

„Ši finalo serija buvo įtempta ne tik aikštelėje, bet ir už jos ribų. Tuometis „Žalgirio“ savininkas Vladimiras Romanovas kaltino mus papirkinėjimu, buvo daug visokių kalbų. Tada jau buvau Teisėjų asociacijos vadovas, teko ir žiniasklaidoje su juo pakovoti, o aikštėje įrodinėti, kad esame geri teisėjai“, – pasakojo buvęs teisėjas.

Nuotykis po aštuonerių metų

Šiemet Klaipėdoje vykusiame Karaliaus Mindaugo taurės turnyre vyko draugiškas „Lietuvos ryto“ ir „Žalgirio“ jaunimo komandų mačas. Jam vadovauti buvo pakviesti trys legendiniai Lietuvos teisėjai: Romualdas Brazauskas, K. Pilipauskas ir Antanas Ramanauskas.

„Tai buvo LKL prezidento Remigijaus Milašiaus idėja. Jis tam mus įkalbinėjo dvejus metus. Man tai buvo pirmasis išėjimas į aikštelę po aštuonerių metų. Kadangi teko patirti klubo sąnario operacijų, aktyviai praktiškai nesportavau. Žinote, man tai buvo tikras iššūkis, nes reikėjo fiziškai pasiruošti. Manau, niekas iš mūsų ten nesitikėjo, kad parodysime kažkokių talentų (juokiasi), tiesiog norėjome sušvilpti tai, kas būtina. Gal ir mūsų autoritetas kiek prisidėjo, nes nei žaidėjai, nei treneriai priekaištų neturėjo“, – pasakojo K. Pilipauskas.

Vadovauja ir už aikštės ribų

Dar būdamas aikštės teisėju, K. Pilipauskas buvo išrinktas Teisėjų asociacijos prezidentu – tai įvyko 2003 m., šias pareigas kaunietis eina iki šiol.

„Turbūt reikėtų klausti mano kolegų, kodėl nusprendžiau kandidatuoti į šias pareigas. Jie mane pasiūlė, pasitikėjo, aš neatsisakiau. Vis tik nėra normali praktika, kad dirbantis aikštės teisėjas vadovauja asociacijai. Aš buvau šiek tiek aktyvesnis, kuriant organizacijos principus, teisėjų atrankos sistemą. Gal dėl to kolegos ir siūlė man užimti pareigas nelaukiant, kol baigsiu karjerą“, – prisimena K. Pilipauskas.

Šias pareigas buvęs teisėjas vadina sėdėjimu ant parako statinės. Pasak jo, nebūna sezono, kad neįvyktų konfliktiškų situacijų, susijusių su teisėjavimu.

„Visos strėlės lekia į mano pusę, o man tenka jas atmušinėti, komentuoti situacijas, argumentuoti, kas ir kaip įvyko. Paprasčiausiai tenka paaiškinti, kad teisėjai neklysta taip dažnai, kaip kas nors bando parodyti“, – sakė Teisėjų asociacijos prezidentas.

„Teisėjavimas man davė viską, ką aš turiu. Draugai, pažįstami, aukščiausio lygio rungtynės, daugybė aplankytų šalių, galų gale uždarbis – visa tai man davė teisėjavimas. Labiausiai norėčiau išskirti dvi savybes – psichologinį atsparumą ir diplomatiją. Mes turime būti geri psichologai ir diplomatai aikštelėje. Neužtenka vien tik fiksuoti gerus švilpukus“, – teigė K. Pilipauskas.





alt












Marius Naruševičius | sportas.info



Reklama

Reklama



Reklama

Reklaminis skydelis

Reklama

Ieškome darbuotojų

Reklaminis skydelis

Reklama