Reklaminis skydelis

Paieška




Apsilankyk!

Ž. Ilgauskas – lietuvis, ne amerikonas: „Miegočiau ir ant šieno“



Žinia, kad vienas garsiausių šalies sportininkų Žydrūnas Ilgauskas neteks lietuviško paso krepšininką pravirkdė, o prezidentę Dalią Grybauskaitę pažadino. JAV gyvenęs žurnalistas Romas Sakadolskis prabilo apie Lietuvos klaidą. Šioje istorijoje klaidų apstu ir reikia jas taisyti.



„Aš esu lietuvis, o ne amerikonas: jei reikės, ir ant šieno permiegosiu“, – paklaustas, ar nuo NBA prabangos bus sunku priprasti prie europietiškų ir azijietiškų patogumų, dar 2008-ųjų vasarį „Lietuvos ryto“ žurnalistei Ritai Stankevičiūtei Niujorke sakė tuomet dar 33-ejų vidurio puolėjas.

Tuomet ant nosies kabėjo Pekino olimpinės žaidynės, kuriose Lietuvos rinktinė į pagalbą tikėjosi pasitelkti ir Ž.Ilgauską.

Kauniečio norai buvo gražūs: atstovauti Lietuvos rinktinei, pasižaisti su savais vyrais ir atiduoti savotišką duoklę tėvynei.

Neįtiko lietuviams

Ne paslaptis, kad visą savo karjerą Ž.Ilgauskas dalies lietuvių buvo skalpuojamas už neatstovavimą rinktinei. Nieko nuostabaus, kai nemažai tautiečių iš džiaugsmo trynė rankomis sužinoję, kad krepšininko su Lietuva oficialiai nebesies net ir lietuviškas pasas.



„Niekas iš jo neatėmė pilietybės. Jis pats pasirinko JAV pilietybę. Ir Lietuvai šis žaidėjas neatstovavo jokiuose čempionatuose. Taip kad niekam jis neįdomus Lietuvoje“, – rašė vienas lrytas.lt komentatorių.

Netiesa. Ž.Ilgauskas keliuose mačuose vilkėjo Lietuvos rinktinės aprangą. Paskutinį kartą – 1994 m., kai lietuviai kovojo Europos čempionato atrankoje.

Tačiau 1996-aisiais išvykęs į Klivlandą, nacionalinės komandos stovykloje jis taip ir nebepasirodė. Sėkmė JAV, bet vasaros be rinktinės, atrodo, tapo kai kurių lietuvių priešiškumo Ž.Ilgauskui simboliu.  

Perbėgo juoda katė

Po paskutinio sezono Kauno „Atlete“, tarp Ž.Ilgausko ir tuometinio LKF prezidento Vlado Garasto perbėgo juoda katė, kai strategas esą vertė „centrą“ žaisti nepaisant traumos.

Vėliau medikų išvadų nepaisymas kainavo Žydrūnui penkias sunkias operacijas, ilgalaikę naujų draugų-ramentų pagalbą ir metalinius varžtus kojose. Dėl sveikatos problemų Ž.Ilgauskas per tris iš keturių pirmųjų sezonų NBA tesužaidė vos 11 proc. rungtynių – 29 iš 246.

Nežinia, kiek konfliktas su V.Garastu turėjo įtakos Ž.Ilgausko galimybėms nežaisti rinktinėje, bet 2008-aisiais krepšininkas sakė: „Konfliktas tarp mūsų buvo prieš 12 metų, tačiau jis baigėsi, kai aš išvykau rungtyniauti į NBA. Nesu iš tų žmonių, kurie ilgai laiko pyktį. Nesantaika seniai pamiršta ir jokių nesutarimų tarp mūsų nebeliko.“

Nauja viltis išvysti Ž.Ilgauską rinktinėje sužibo 2007-aisiais, bet Ž.Ilgauskui kelią į rinktinę užkirto skaudi šeimos tragedija – jo žmona Jennifer per pirmalaikį gimdymą neteko dvynukų.

Paskutinė viltis subliūško operacinėje

Tačiau 2008-ųjų vasarį Ž.Ilgauskas didžiuliuose delnuose jau gniaužė Lietuvos rinktinės marškinėlius, svajojo apie Pekino olimpinių žaidynių krepšinio rūmus ir juokavo: „Dabar marškinėlius laikau po pagalve ir ant jų miegu (Juokiasi.). Jei rimtai, pasidėjau savo darbo kambaryje. Reikės įsirėminti, tik dar nebuvo laiko. Dabar yra paskutinė galimybė sužaisti olimpinėse žaidynėse Lietuvos komandoje, sužaisti su savais vyrais. Noriu tai padaryti.“

Bet Ž.Ilgausko darbo kambaryje ant sienos liko kaboti tik LKF padovanoti demonstraciniai rinktinės marškinėliai su jo pavarde.

„Cleveland Cavaliers“ klubas nuo pat pradžių priešinosi Ž.Ilgausko norams sugrįžti į rinktinę. NBA komanda nenorėjo rizikuoti sveikata žaidėjo, kurį pastatyti ant kojų jiems prireikė ilgų metų ir didžiulių investicijų.

LKF biurokratiniais keliais dar bandė suminkštinti „Cavaliers“ vadovų širdis, bet jos buvo plieninės.

Galutinai duris į nacionalinę komandą Ž.Ilgauskui užsivėrė birželį, kai „Cavaliers“ atliko medicininius tyrimus. Jų ir pakartotiną tyrimą atlikusių Lietuvos gydytojų išvados buvo negailestingos: dėl pėdų ir nugaros traumų žaisti lietuvis negali, jam reikalinga operacija.

„Viena iš laimingiausių mano dienų buvo, kai parsivežiau Lietuvos rinktinės marškinėlius. Turėjau ir žalius krepšinio batelius, žalią raištį ant rankos. Viskas jau buvo paruošta, – netrukus atsiduso. – Gaila, kad taip viskas pasibaigė.“



Po galutinio verdikto paaiškėjo, kad aukštaūgis iš Lietuvos buvo pasiryžęs pats sumokėti dalį draudimo sumos, kuri siekė 3 mln. litų. Liepos 2-ąją Ž.Ilgauskas grįžo į Lietuvą, bet ne ruoštis rinktinės stovyklai, o paatostogauti.

Žodžio netesėjo

„Lietuvos krepšinio rinktinėje tikrai žaisiu, – 2006-ųjų birželio 29-ąją Vilniaus oro uoste „Lietuvos ryto“ žurnalistams sakė Ž.Ilgauskas. – Aš sakiau ir sakau – ateityje tikrai sužaisiu vilkėdamas rinktinės aprangą.“

Kas tai sutrukdė padaryti 2006-aisiais? Anot Ž.Ilgausko, baimė, kad kūnas neišlaikys intensyvaus krepšinio sezono be jokio poilsio.

„Ypač kojos – dar viena trauma ir viskas – būsiu nurašytas, – tuomet kalbėjo Ž.Ilgauskas. – Supraskite, „Cavaliers“ komanda, jos žmonės, į mane įdėjo tiek daug darbo, laukė, kol aš pasveiksiu po traumų, rūpinosi manimi, todėl nuvilti jų negaliu.“

Tautiečių kritiką Ž.Ilgauskas girdėjo. Bet jis niekaip negalėjo įtikinti žmonių, kodėl tiek metų neatstovavo rinktinei.

„Žmonėms, kurie nematė, kiek patyriau traumų, kaip sunkiai buvo dirbta, kad sugrįžčiau į krepšinį, lengva klausti, kodėl nežaidžiu. Bet mane pažįstantys žino, kad nesimuliuoju. Buvau per labai mažą žingsnį nuo pensijos. Tačiau tada tai niekam nebuvo įdomu“, – „Lietuvos ryto“ žurnalistei R.Stankevičiūtei yra sakęs Ž.Ilgauskas.

Nenusipelnė būti atstumtas

Ž.Ilgauskas nuo 1994-ųjų nežaidė Lietuvos rinktinėje. Jis negrįžo gyventi į Lietuvą, čia pradėti verslo, auginti vaikų. Lietuvis vis dar sukasi NBA karuselėje. Šiuo metu Ž.Ilgauskas „Cavaliers“ komandoje eina neįpareigojančias generalinio vadybininko specialiojo konsultanto pareigas.

Jį myli Klivlandas, jo marškinėliai kabo „Quicken Loans“ arenos palubėse. Ir taip, jis jaučiasi JAV dalimi.

„Dabar aš žinau, kad esu Amerikos krepšininkas. Tokį mane padarė NBA praleistas 10-metis“, – 2006 metais po draugiškų rungtynių su Tel Avivo „Maccabi“ JAV žurnalistams sakė Ž.Ilgauskas.

Tačiau mažiausiai trylika metų Ž.Ilgauskas buvo Lietuvos ambasadorius Jungtinėse Amerikos Valstijose. Amerikiečiai jį pastebėjo ne dėl 221 centimetro, bet ir rezultatų aikštelėse.

Lietuvos vardas skambėjo nuo Vankuverio, iki Orlando. Nuo Bostono, iki Los Andželo. Ir taip – 13 metų.

Tik kyla klausimas, į kurį atsakytų tik pats Žydrūnas. Nejaugi jis duodamas priesaiką JAV pareigūnams nesuprato, jog išsižadėdamas buvusios valstybės ir paklusdamas naujoms taisyklėms, jis tuo pačiu atsisako ir lietuviško paso?

Klaidų šioje istorijoje daug.




















lrytas.lt





Reklama



Reklama

Reklaminis skydelis

Reklama

Ieškome darbuotojų

Reklama

Reklaminis skydelis