Reklaminis skydelis

Sudie, ketvirtfinali? „Žalgirio“ laukia įmanomas, bet be galo sudėtingas uždavinys



„Visos rungtynės dabar jau yra kaip finalai. Juos pralaimėti skaudu ne tik dėl turnyrinės lentelės, bet ir psichologiškai. Tikiuosi, kad komanda nesugrius“, – po dar vieno skaudžios nesėkmės Eurolygoje vakar sakė Šarūnas Jasikevičius. Po stebuklingo praėjusio sezono ant žemės grįžę Kauno „Žalgirio“ krepšininkai sausį pralaimėjo vieną „finalą“ po kito ir nusirito iki 13-osios vietos. Ar Lietuvos čempionai dar turi šansų išsikapstyti iš nepalankios situacijos ir antrus metus iš eilės žengti į Eurolygos ketvirtfinalį?



Atidžiau pažvelgus į turnyrinę lentelę, situacija dar neatrodo tokia dramatiška. Su 8 pergalėmis likęs „Žalgiris“ nuo aštuntoje vietoje, garantuojančioje bilietą į atkrintamąsias, įsitaisiusios Vitorijos „Baskonios“ atsilieka vos dviem laimėjimais, o laipteliu aukščiau žygiuojantis Miuncheno „Bayern“ nėra pabėgęs nepavejamai – bavarai po vakarykštės dramatiškos pergalės prieš Stambulo „Fenerbahče“ savo sąskaitoje turi 11 sėkmingai jiems pasibaigusių mačų.

Optimizmo teikia ir palankus tvarkaraštis per likusius 9 reguliariojo sezono turus – sudėtingus išbandymus per pirmus du sezono trečdalius atlaikiusio „Žalgirio“ laukia lengviausi varžovai tarp visų 16 turnyro komandų, jei skaičiuotume oponentų vidutinį pergalių skaičių ir į šią statistiką įtrauktume namų/išvykos rungtynių faktorių.





Vis dėlto jokie guodžiantys faktai „Žalgirio“ sirgalių nuotaikos šiuo metu nepraskaidrina, o to priežastis paprasta – labiausiai akis bado net ne pralaimėjimų grafoje sulig kiekviena savaite augantys skaičiai, o pats žalgiriečių demonstruojamas žaidimas, teikiantis itin mažai vilties prieš du paskutinius sezono mėnesius.

Daugelis įstrigusį „Žalgirio“ vežimą yra linkęs nurašyti ant bene protingiausio jo vadeliotojo Leo Westermanno traumos – šiam prancūzui gruodžio pabaigoje iškritus iš rikiuotės, Kauno komanda laimėjo vos vienerias rungtynes iš septynių bandymų. Iki tol „Žalgirio“ rezultatas siekė 50 proc. – tiek pergalių, tiek pralaimėjimų skaičius siekė 7.

Visgi Š. Jasikevičius vakar nesutiko su pasiteisinimu dėl Leo netekties. „Man tie palyginimai nei padės, nei pablogins situaciją. Yra, kaip yra, reikia žaisti su tuo, ką turi“, – tikino treneris. Ir išties, nors „Žalgirio“ bėdos atrodo gilios, per pastarąsias savaites pralaimėta komandoms, kuriose problemų būta ne ką mažiau, o ko gero – net ir daugiau.

Iš pradžių kauniečiai suklupo Milane, kurio komanda prieš tai buvo laimėjusi vos dvejas rungtynes iš vienuolikos bei vertėsi be atsarginio „centro“ Kalebo Tarczewskio. Be to, rungtynėse su „Žalgiriu“ negalavo ir vienas naudingiausių „AX Armani Exchange“ žaidėjų Artūras Gudaitis, kuris dar dvi dienos prieš rungtynes gulėjo ligos patale pakirstas aukštos temperatūros.



Vakarykščiai „Žalgirio“ varžovai taip pat negali pasigirti sėkme – „Chimki“ jau trečią mėnesį pradėjo be lyderio Aleksejaus Švedo, visam sezonui iškrito ir trečias pagal naudingumą ekipos krepšininkas Anthony Gillas, o vos prieš kiek daugiau nei savaitę klubą sukrėtė ir vyriausiojo trenerio pokyčiai – po trejų metų pertraukos į Pamaskvę grįžo Georgį Bartzoką pakeitęs Rimas Kurtinaitis.

Ir vis dėlto prieš abu šiuos varžovus ketvirtajame kėlinyje pirmavęs „Žalgiris“ pergalių pasiekti nesugebėjo – visiškai subyrėję lemiamomis minutėmis kauniečiai patyrė du smūgius dviženkliais taškų skirtumais.

Žalgiriečius abejose rungtynėse, o ypač vakarykštėse, užstrigdino visuomet ginamaisiais besikeičiantys varžovai ir neišnaudotas didžiausias tokios taktikos privalumas puolime – atsiradę vadinamieji „miss-matchai“, arba pranašumai žaidime vienas prieš vieną.

Kauniečiai tiek ketvirtajame kėlinyje, tiek ir visų rungtynių metu bandė „įkišti“ kamuolius į baudos aikštelę savo aukštaūgiams, kad šie galėtų pelnyti taškus likę prieš žemesnius oponentus. Vis dėlto tokia strategija lemiamu metu neveikė – kamuoliais maitintas Deonas Thompsonas pataikė vos vieną dvitaškį iš keturių, Brandonas Daviesas dar anksčiau save iš žaidimo „išsijungė“ emocijomis ir gauta technine pražanga, o iš viso per lemiamas 10 minučių žalgiriečiai padarė net 5 klaidas – daugelį jų mėgindami įmesti kamuolį po krepšiu.

Šaras po rungtynių sudėtingai pildytą žaidimo planą aiškino ir „Chimki“ žaidėjų atletiškumu – tą iliustruoja ir 9 gauti blokai, tačiau nemažiau svarbi problema yra ir tai, jog „Žalgiryje“ tiesiog trūksta žaidėjų, galinčių aukštaūgiams sukurti progas.

Jei pernai Kevinas Pangosas ar Vasilije Micičius buvo dviguba grėsmė – jie galėjo tiek įmesti patys, tiek sukurti progas ir perduoti kamuolį aukštaūgiams, tai šiemet daugelis „Žalgirio“ žaidėjų šių dviejų dalykų sėkmingai daryti negali.

Nate‘as Woltersas gali būti prasiveržti, tačiau baudos aikštelėje pagrindinė ir bene vienintelė jo opcija būna atakuoti krepšį.

Thomasas Walkupas gali sustyguoti komandos žaidimą, tačiau jam trūksta kūrybinės gyslelės – amerikietis nėra pajėgus improvizuoti aukšto lygio krepšinyje.

Vakar nė nežaidęs Derrickas Waltonas apskritai Eurolygoje dažnu atveju atrodo lyg nesavas – žemaūgis žaidėjas turi talento, tačiau neretai jaučiasi pernelyg išsigandęs ir neagresyvus.

Be jokios abejonės, „Žalgiriui“ trūksta L. Westermanno – bene geriausiai kamuolį perduodančio žalgiriečio, šiemet pademonstravusio, kad gali ir pataikyti iš toli – prancūzas iki traumos tritaškius metė solidžiu 47,2 proc. taiklumu (17/36).

Tad kauniečiams neturint kūryba galinčių užsiimti gynėjų, aukštaūgiams telieka progas kurtis patiems. Kuo tai baigiasi, vakar pamatėme kuo puikiausiai – atletiškoji „Chimki“ gynyba lengvai gliaudė „Žalgirio“ sumanymus, o vienintelis kiek paaštrindavęs žaidimą krepšininkas buvo Marius Grigonis, kuriam dar kiek trūksta aukščiausio lygio varžybų patirties – Eurolygoje jis žaidžia pirmąjį sezoną.



Vertinant priežastis, kodėl „Žalgirio“ žaidimas nuo praėjusio sezono smuko taip, kad dar likus 9 turams pralaimėjimų kraityje skaičius yra didesnis už visus pernai metus, nereikia pamiršti ir dar kelių faktorių, kuriuos galima apibūdinti vienu žodžiu – sėkmė.

Pirmiausia, šis faktorius atsispindi žaidėjų traumose. Dėl vienokių ar kitokių sužeidimų šiame sezone bent vienerias Eurolygos rungtynes praleido jau penki krepšininkai, o bendras praleistų rungtynių skaičius siekia jau 25. Palyginimui, 2016-2017 m. sezone vienintelis A. Kavaliauskas praleido vienerias rungtynes, o pernai žaidėjų praleistų rungtynių skaičius siekė 5 – vieneriose nežaidė Paulius Jankūnas, Edgaras Ulanovas ir A. Kavaliauskas, dvejose – Axelis Toupane‘as.

Kita sėkmę, o tiksliau – nesėkmes – atspindinti kategorija – rungtynių pabaigos. Praėjusiame sezone „Žalgiris“ buvo viena geriausiai lemiamas rungtynių akimirkas žaidžiančių turnyro komandų – per susitikimus, pasibaigusius 6 arba mažiau taškų skirtumu, kauniečiai iškovojo net 10 pergalių.



Pralaimėta buvo tik išvykoje prieš Maskvos CSKA, kai žalgiriečiai per ketvirtąjį kėlinį ištirpdė raudonarmiečių 15 taškų pranašumą ir nusileido varžovams 91:94 bei prieš Atėnų „Panathinaikos“, kai „Žalgirį“ pratęsime parklupdė Nicko Calatheso metimą su sirena.

Šiemet tokiuose trileriuose Kauno komandos sėkmė jau nelydi. Per aštuonerias rungtynes, kuriose skirtumas tarp komandų buvo 5 taškai arba mažiau, „Žalgiris“ laimėjo vos triskart. Dar pridėjus pralaimėjimus Milane ir Mytiščiuose, kuriuose kauniečiai ketvirtame kėlinyje pirmavo, tačiau pralaimėjo, akivaizdu, kad Fortūnos šypsnių kauniečiai šiemet nebesulaukia.

Panašu, kad visų šių faktorių suma gali susivesti į logišką rezultatą – likimą už ketvirtfinalio borto. Tačiau vilčių „Žalgirio“ gerbėjams prarasti dar nevalia – iki sezono pabaigos likus dar beveik trečdaliui rungtynių, palaužta ir prislėgta Kauno komanda vis dar turi vilčių įšokti į horizonte sunkiai įžiūrimą atkrintamųjų traukinį.



















Marius Milašius | Alfa.lt



Reklama



Reklama

Reklaminis skydelis

Reklama

Ieškome darbuotojų

Reklama

Reklaminis skydelis