Reklaminis skydelis

[Straipsnis] Gaisras, kurio galima buvo išvengti: kas lėmė „Žalgirio“ subyrėjimą finale?



„Siemens“ arena sekmadienio vakarą kiek netikėtai nusidažė raudonai. Iki Karaliaus Mindaugo taurės finalo likus kiek daugiau keturioms minutėms dar 9 taškų skirtumu atsilikęs Vilniaus „Rytas“ susitikimą užbaigė atkarpa 17:5 ir paliko be žado tiek visas rungtynes didžiulį triukšmą sostinės arenoje kėlusius žaliai-baltus aistruolius, tiek ir visą Kauno „Žalgirio“ komandą.



Atrodė, kad favoritais laikyti ir KMT turnyrą dvejus metus prieš tai laimėję žalgiriečiai užtikrintai nužygiuos ir iki trečiojo titulo paeiliui. Gausiai „Siemens“ arenos tribūnose palaikomi svečiai iš Kauno atsiliko tik pačioje pirmojo kėlinio pradžioje, tačiau perėmę iniciatyvą dviem tritaškiais pirmavo beveik visą likusį susitikimo laiką – iki 39-osios minutės.

Tačiau tuomet nutiko tai, kas įeis į Lietuvos krepšinio istoriją kaip viena įspūdingiausių taurių turnyrų finalų pabaigų. Su sparnus užsiauginusiu Roko Stipčevičiaus tritaškiais grįžę į rungtynes, vilniečiai nepaleido auksinės progos susigrąžinti ir trejus metus neliestą trofėjų bei triumfavo kartu su vos per kelias sekundes uždegti raudonus fajerius ir nudažyti areną raudoną spalva spėjusiais sirgaliais.

Sugniuždyti „Žalgirio“ vyrai vis tik atidavė duoklę čempionais tapusiems vilniečiams – po mačo atsiėmę sidabrinius apdovanojimus ir 25 tūkst. eurų čekį, kauniečiai kantriai atstovėjo apdovanojant „Ryto“ krepšininkus ir į rūbinę nukulniavo tik parketą nuklojus konfeti lietui, o nugalėtojams jau pozuojant su čempionų taure.



Kauno komandai tai tapo vos trečiuoju per pastaruosius devynerius metus nelaimėtu vietiniu, tarp kurių antrą kartą pateko Karaliaus Mindaugo taurė – pastarąjį kartą žalgiriečiai suklupo inauguraciniame 2016-ųjų KMT turnyre, kai taip pat Vilniuje juos nokautavo tuomet Tomo Pačėso treniruoti „Lietuvos ryto“ žaidėjai.

Įdomu tai, kad pastaroji nesėkmė buvo pirmasis finalas vos prieš mėnesį komandos vairą perėmusiam Šarūnui Jasikevičiui. Strategas tuomet gesino Gintaro Krapiko paliktus gaisrus ir nesugebėjo pasipriešinti kone mėnesį KMT turnyrui besiruošusiam „Rytui“, tačiau po to neklydo penkiuose finaluose iš eilės – triskart laimėjo LKL ir dukart – KMT turnyrus.

Vakar ši serija nutrūko, o trumpai po finalo kalbėjęs Š. Jasikevičius pirštu bedė į du aspektus – disciplinos trūkumą ir „Rytui“ nusišypsojusią sėkmę. Kalbėdamas apie pirmąjį aspektą, strategas minėjo, kad būtent dėl disciplinos stokos „Žalgiris“ nesugebėjo susikrauti pranašumo, galėjusio leisti išvengti dramatiškos pabaigos, galiausiai lėmusios vilniečių triumfą.

Vis tik lemiamo „Ryto“ spurto, perlaužusio rungtynių eigą, metu buvo galima įžvelgti ne tik disciplinos stoką, bet ir nepasiteisinusią „Žalgirio“ trenerių štabo taktiką prieš kai kuriuos „Ryto“ žaidimo elementus.

Geriausias to pavyzdys – trys kertiniai R. Stipčevičiaus dūriai ketvirtajame kėlinyje, leidę praktiškai sunaikinti kauniečių 9 taškų pranašumą. Visi jie panašūs lyg vandens lašai – kroatas naudojosi Artiomo Parachovskio užtvaromis ir liko prie aukštesnio, bet lėtesnio Pauliaus Jankūno, o atšokęs nuo gintis prieš jį nepasiruošusio varžovo smaigstė tritaškius į Kauno klubo krepšį.



Nors komentatorius Vaidas Čeponis tiesioginio eterio metu po trečiojo kroato metimo kalbėjo apie klaidą tame epizode padariusį ir nuo „Ryto“ įžaidėjo atsitraukusį „Žalgirio“ kapitoną, vargu, ar patyręs 34-erių puolėjas galėjo suklysti taip vaikiškai – P. Jankūnas veikiausiai tik vykdė Š. Jasikevičiaus štabo parengtą planą, pagal kurį turėjo būti vengiama R. Stipčevičiaus prasiveržimų.

Po trečiojo kroato tritaškio ir nesėkmingo „Žalgirio“ puolimo, kai P. Jankūnas pataikė sudėtingą metimą, tačiau to nesugebėjo padaryti laiku, kauniečiai pagaliau pasimokė ir į aikštę vietoje kapitono metė Brandoną Daviesą. „Rytas“ vėl puolė taip pat – prieš R. Stipčevičių atsidūrė aukštaūgis, tačiau šįsyk užsidegusiam Vilniaus ekipos įžaidėjui pelnyti taškų nepavyko, kadangi prieš jį atsidūrė gerokai paslankesnis ir akivaizdžiai Š. Jasikevičiaus nurodymą likti prie kroato išgirdęs B. Daviesas.



Amerikietis sėkmingai gynėsi ir likusiuose epizoduose – likus mažiau nei minutei išgąsdino į kairę norėjusį sukti R. Stipčevičių, o šio prasiveržimą ir numetimą laisvam Eimantui Bendžiui į kraštą lėmė Leo Westermanno gynybos klaida, o paskutinėje pozicinėje „Ryto“ atakoje B. Daviesas nė nemanė suteikti laisvės varžovų gynėjui – spaudė šį tol, kol kroatui teko atakuoti kurioziniu būdu iš po amerikiečio pažasties. Bėda tik ta, kad niekas nepagalvojo atitverti link krepšio nuskuodusio R. Stipčevičiaus, kuris pasiėmė kamuolį ir pataikė dvitaškį.

Š. Jasikevičius po finalo užsiminė ne tik apie auklėtinių disciplinos trūkumą, bet ir apie „Rytui“ nusišypsojusią sėkmę. Be abejo, Martyno Echodo metimą iš vidutinio nuotolio, tris R. Stipčevičiaus tritaškius ar iš lanko išsprūdusį trečiąjį L. Westermanno baudos metimą galima nurašyti sėkmei, tačiau pirmiausia reikėtų pradėti nuo to, apie ką po lemiamos KMT kovos kalbėjo Marius Grigonis – „Žalgiris“ tiesiog privalėjo nesuteikti vilniečiams šanso kažką pakeisti net ir su fortūnos šypsniais.

Sėkme galbūt galima pavadinti ir tris Chriso Kramerio tolimus šūvius pirmoje rungtynių pusėje, tačiau po to, ką šis amerikietis išdarinėjo pusfinalyje prieš Klaipėdos „Neptūną“, kai uostamiesčio ekipą nuskandino penkiais tritaškiais per pirmąjį ketvirtį, sėkmingas jo pasirodymas iš už tritaškio linijos finale nebeturėjo taip stebinti „Žalgirio“ trenerių štabo, vis tik nusprendusio surizikuoti su įprastai taikliais metimais nepasižyminčio amerikiečio šūviais.



Jeigu tai būtų pirmas kartas, galbūt būtų galima tai pavadinti sėkme, tačiau akivaizdu, kad formą įgijęs Ch. Krameris buvo užsivedęs viso savaitgalio metu. Be to, „Žalgiris“ nuo panašių varžovų dūrių kenčia visą sezoną – Eurolygoje juos taip pat paprastai žudo oponentų tolimi metimai, kuomet paliekama laisvės prasčiau atakuojantiems metikams arba nesugebama suspėti su laiko patikrintais snaiperiais.

Ne mažesnės problemos nei gynyboje, „Žalgirį“ kamavo ir puolant varžovų krepšį, kur Š. Jasikevičiui galvos skausmą kėlė du aspektai – visą sezoną kauniečių Achilo kulnu esanti varžovų gynyba keičiantis ginamaisiais ir pirmą kartą prieš žalgiriečius stojęs galiūnas A. Parachovskis.

Pastarasis padėjo „Rytui“ išvengti B. Davieso dominavimo – nors ir yra judresnis, amerikietis nesugebėjo pralaužti tvirtos kaip uolos baltarusio gynybos ir susitikimą baigė pataikęs vos 1 dvitaškį iš 8 bei pelnęs viso labo 3 taškus.



Savo ruožtu vilniečių keitimasis ginamaisiais „Žalgiriui“ itin skaudžiai atsiliepė lemiamomis akimirkomis – prieš lėtesnius varžovus atsidūręs L. Westermannas nesugebėjo sukurti nieko kito, kaip tik švystelėti tritaškius (jų pataikė 2 iš 6), o pranašumais po krepšiais nepasinaudojo ir aukštaūgiai – jau minėtasis B. Daviesas ir pražangą puolime likus mažiau nei minutei užsidirbęs Aaronas White‘as.

Akivaizdu, kad tokių įvykių posūkių pabaigoje nesitikėjęs Š. Jasikevičius nenumatė ir galimo minutės pertraukėlių poreikio – paprašęs jos po E. Bendžiaus šūvio, Šaras likusį laiką buvo priverstas savo nurodymus diktuoti gestais, kadangi perrėkti daugiatūkstantinę ošiančią „Siemens“ arenos minią buvo itin sudėtinga.

Jei likus kiek daugiau nei 40 sekundžių po Šaro paprašytos pauzės į aikštelę grįžę žalgiriečiai vos per akimirką pasižymėjo tritaškiu – jį pataikė laisvas atsidūręs A. Milaknis, tai kitoje atakoje kauniečiai jau neturėjo privilegijos stabdyti žaidimo ir L. Westermannui teko improvizuoti. Šioje situacijoje „Žalgiriui“ pagelbėjo ir varžovai – nors tiek Dainius Adomaitis, tiek jo asistentas Uvis Helmanis geras 10 sekundžių tiek gestais, tiek riksmais reikalavo savo auklėtinių padaryti pražangą, jos vilniečiai sulaukė tik prancūzui pašokdinus A. Parachovskį ir šiam užgriuvus ant varžovo, taip leidžiant L. Westermannui prie baudų metimų linijos stoti triskart.

KMT finale pasikartojo ir naratyvas, kuris „Žalgirį“ lydi jau mėnesį – kauniečiai Eurolygoje bent triskart subyrėjo ketvirtuosiuose kėliniuose ir arba iššvaistė turėtą pranašumą, kaip Mytiščiuose prieš Maskvos srities „Chimki“, arba paleido varžovus į priekį, kaip Milane ar Barselonoje.
Vis tik vakar toks scenarijus prieš lemiamas 10 minučių atrodė menkai tikėtinas – žalgiriečiai ne tik susidūrė su žemesnio pajėgumo ir, kaip pasakytų R. Stipčevičus, menkesnio talento komanda, bet ir atrodė puikiai pasiruošę lemiamoms KMT kovoms – į Vilnių „Žalgiris“ išvyko tik su Lauryno Biručio netektimi, o savo žaizdas atrodė išsilaižę didžioji dalis kauniečių.

Negana to, prieš juos stojo varžovas, kurio vežimą traukia penki pagrindiniai arkliai – Ch. Krameris, A. Parachovskis, D.J. Seeley, E. Bendžius ir Arnas Butkevičius finale žaidė po daugiau nei 30 minučių, tad akivaizdu, jog išsaugotų jėgų faktorius mačo pabaigoje turėjo pastūmėti ne „Rytą“, o „Žalgirį“, kurio gretose ilgiau nei pusvalandį žaidė tik A. White‘as.

Tačiau įvyko priešingai – nors ir pavargę, Vilniaus klubo žaidėjai rado jėgų padaryti lemiamą spurtą, o „Žalgiris“ jau ketvirtose rungtynėse per pastarąjį mėnesį lemiamą ketvirtį pralaimėjo dviženkliu skirtumu – šįsyk 16:27.

Akivaizdu, kad visi ženklai KMT finale vedė į „Žalgirio“ pergalę, tačiau galiausiai jo baigtis buvo kitokia. Ir tai ne tik įspūdingas „Ryto“ laimėjimas, bet ir lemiamu metu subyrėjusios Kauno komandos nesėkmė, kurios galima buvo išvengti.
















Marius Milašius | Alfa.lt



Reklama



Reklama

Reklaminis skydelis

Reklama

Ieškome darbuotojų

Reklama