M. Arlauskas: „Aš būsiu žalgirietis visą gyvenimą“



Legendinės „Žalgirio“ kartos krepšininką Mindaugą Arlauską beveik kasdien galima išvysti Kauno sporto halės aikštelėje, bet jis vilki ne sportinę aprangą, o kostiumą. Praeityje garsaus krepšininko darbas – organizuoti šioje arenoje vykstančius renginius.

Šiemet 60 metų jubiliejų šventęs M.Arlauskas juokavo, kad visas jo gyvenimas sukosi aplink legendinę Kauno sporto halę. Kaunietis gimė Tunelio gatvėje stovinčiame name, esančiame maždaug už kilometro nuo S.Dariaus ir S.Girėno sporto centro.

Kovodamas ant Kauno sporto halės parketo „Žalgirio“ gretose jis tapo visoje Lietuvoje ir užsienyje žinomu krepšininku. 1980–1985 metais darytose nuotraukose kaunietį galima išvysti šalia Arvydo Sabonio, Rimo Kurtinaičio, Valdemaro Chomičiaus, Gintaro Krapiko, Sergejaus Jovaišos. Ketverius metus M.Arlauskas ryšėjo komandos kapitono raištį.

Prieš penkiolika metų likimas vėl pateikė malonią staigmeną – M.Arlauskas tapo S.Dariaus ir S.Girėno sporto centro rinkodaros vadovu.

Keli jūsų kartos „Žalgirio“ krepšininkai tapo žinomais treneriais. Kodėl pasirinkote kitą veiklos kryptį? – „Laikinoji sostinė“ paklausė M.Arlausko.

– Ne visai taip. Aštuonis sezonus kartu su Virginijumi Šeškumi treniruojame Prienų-Birštono „Vytauto“ klubo krepšininkus. Tapome Nacionalinės krepšinio lygos nugalėtojais, o vėliau įsitvirtinome Lietuvos krepšinio lygoje (LKL).

Baigęs darbą Kauno sporto halėje beveik kiekvieną dieną sėdu į automobilį ir važiuoju į Prienus, kur vyksta ekipos treniruotės.

Kaip atrodo darbo diena Kauno sporto halėje?

– Dirbu rinkodaros vadovu, ir svarbiausias darbas yra renginių organizavimas. Jų vyksta labai daug ir dar daugėja. Prieš dvejus metus centre darbą pradėjo naujas vadovas, kuris taip pat turi gausybę idėjų ir sumanymų.

Rengiame net kelis populiarius bėgimus, kuriems reikia ruoštis iš anksto. Kartu su miesto savivaldybe ėmėmės didelio projekto „Judėk sveikai“.

Jo metu vyksta mankšta gyventojams Kauno sporto halėje, Lietuvos sporto universiteto manieže, vėliau veiklą perkelsime į stadionus, parkus, paplūdimius.

Rengiame tradicinius tinklinio, salės futbolo, krepšinio turnyrus.

Norime atgaivinti Stepo Butauto krepšinio turnyrą, kuris šįmet neįvyko. Halėje vyksta Kauno moterų ir vyrų rankinio komandų varžybos. Taigi Halė užimta nuo pietų iki vakaro.

Visiems renginiams reikia surasti inventoriaus, rėmėjų, trenerių – tuo ir užsiimame kartu su rinkodaros specialistų komanda.

Ar Kauno sporto halė gali išsilaikyti be didžiojo krepšinio?

– Krepšinio varžybų liko mažai, bet yra objektyvių priežasčių – „Žalgirio“ namais tapo naujoji arena Nemuno saloje. Kai arena užimta, mes visada laukiame „Žalgirio“.

Šį sezoną komanda Halėje žais trejas LKL rungtynes, ir dar tikimės, kad galbūt dėl „Žalgirio“ arenos užimtumo sužais bent vienas Eurolygos rungtynes – pernai kartą taip ir nutiko. Finansiškai „Žalgirio“ varžybos labai naudingos.

Halė gyvuoja ir gyvuos, nes vien pavadinimas jau yra paveldo dalis. Ši prieškario laikus menanti arena labiau pritaikyta sporto varžyboms, tačiau ji atvira ir kultūriniams, pramoginiams renginiams. Halė tikrai reikalinga, nes daugiau tokio dydžio salių Kaune nėra ir artimiausiu metu neketinama statyti.

Neįžvelgiu jokios Sporto halės konkurencijos su „Žalgirio“ arena, nes priimame treniruotis ir vaikus, ir tų sporto šakų atstovus, kurie negali pakliūti į „Žalgirio“ areną.

Kauno valdžia paskelbė apie įspūdingą viso S.Dariaus ir S.Girėno sporto komplekso atnaujinimo projektą. Kokia tikimybė, kad jis taps tikrove ir kokią naudą pajustų miestas bei kauniečiai?

– Jeigu jau miesto valdžia garsiai paskelbė apie tokį planą, jis turbūt įvykdomas.

Šiuolaikiškas centras reikalingas ne tik jo vadovams, bet ir visiems kauniečiams. Žinoma, Kauno sporto halę reikia atnaujinti, apšiltinti, kad naudojimo sąnaudos būtų mažesnės. Vestibiulyje galima rasti vietos muziejui.

Dar didesnė problema – stadiono rekonstrukcija. Miestas turi turėti normalų stadioną, ir tai reikėjo padaryti jau seniai. Norėtume jame matyti Anglijos, kitas garsiausias Europos šalių futbolo rinktines, kurios galėtų išbėgti ant natūralios dangos. Dabar futbolininkai žaidžia sostinėje ant dirbtinės dangos, o stadione telpa vos 5 tūkst. žiūrovų.

S.Dariaus ir S.Girėno sporto centro stadiono natūralios dangos aikštė yra geriausia šalyje – tai pačių futbolininkų ir specialistų nuomonė.

Dabar stadionas talpina 10 tūkstančių žiūrovų. Jeigu įmanoma, galima būtų įrengti net 20 tūkst. vietų. Rekonstrukcija būtų milžiniškas postūmis visam centrui. Atsirastų naujų renginių ir varžybų, kurios dabar aplenkia Kauną.

Dirbdamas Prienų-Birštono „Vytauto“ klube neatitolote nuo šalies krepšinio. Kokį įspūdį palieka šio sezono „Žalgiris“ ir kitos LKL ekipos?

– LKL lygis kyla – gerėja teisėjavimas, lygos įvaizdis, komunikacija. LKL vadovybę už rodomas pastangas galima tik pagirti.

Atsiranda vis daugiau pajėgių komandų, kurios gali mesti iššūkį „Žalgiriui“ ar „Lietuvos rytui“. Nuvažiavę į Uteną, Prienus ar Pasvalį šių klubų krepšininkai negali būti tikri, kad laimės. Tokios kovos įdomios žiūrovams, o sportininkams tenka labiau susikaupti.

Aš būsiu žalgirietis visą gyvenimą, „Žalgiris“ man labai svarbus, visada jį palaikau ir noriu, kad komandai gerai sektųsi. Tik tuomet, kai „Žalgiris“ žaidžia su Prienų klubu, būnu pastarojo pusėje.

Kol kas „Žalgiris“ šiek tiek buksuoja. Rezultatai nėra blogi – laimėta prieš „Lietuvos rytą“, Eurolygoje komanda turi labai gerų galimybių žengti į kitą etapą, tačiau norėtųsi laisvesnio, akiai malonesnio žaidimo. Nežinau komandos virtuvės ir visų aplinkybių, bet pasigedau didesnio šalies rinktinės krepšininkų indėlio.

Pergalė yra pergalė, bet kartais ji būna išvargta. Norėtųsi, kad žiūrovai džiaugtųsi pačiu žaidimo grožiu. Žinoma, treneriui geriau laimėti negražiai žaidžiant nei gražiai žaidžiant pralaimėti.

Bet galime pasidžiaugti turėdami tokią komandą, kurios laimėjimai ir tradicijos vertinami net Europoje. Eurolygos licencijos 10 metų suteikimas – tai dar vienas reikšmingas įvertinimas.

Kas laimėtų, jeigu aikštelėje susikautų jūsų laikų ir šio sezono „Žalgiris“?

– Sunku lyginti, nes labai daug kas pasikeitė. Anksčiau buvo naudojamos kitokios gynybos bei puolimo sistemos, gerokai primityvesni deriniai, itin ryškiai pakito sportininkų fizinė parengtis.

Žinoma, mano kartos „Žalgiris“ turėjo Arvydą Sabonį ir daug kitų aukšto lygio žaidėjų.

Tuomet dalis komandos narių žaidė tuometinės SSRS rinktinėje, bet ir dabar yra žalgiriečių, ginančių Lietuvos rinktinės garbę.

Ar stebint varžybas nekyla minčių, kad išbėgęs į aikštelę geriau pasirodytumėte viename ar kitame epizode?

– Reikia įvertinti savo galimybes, tokiame amžiuje nieko aikštelėje nenuveikčiau.

Gerai prisimenu tiek savo, tiek draugų žaidimą ir žvelgiant iš šalies visada atrodo, kad buvo galima geriau padaryti. Juk visi lietuviai yra krepšinio treneriai ir žaidėjai.

Kokių dar sporto šakų pasiekimus stebite?

– Gyvenime esu išbandęs daugybę sporto šakų – ledo ritulį, futbolą, lengvąją atletiką, o krepšinyje atsidūriau šiek tiek netikėtai. Aišku, nesigailiu, kad taip atsitiko.

Nepraleidžiu galimybės pažiūrėti galingų futbolo komandų dvikovų, bet man įdomiausias žaidimas yra ledo ritulys. Man pačiam jį žaisti taip pat labiausiai patiko.

Kurie metai buvo įspūdingiausi žaidžiant „Žalgiryje“?

– Įsiminė pirmieji tuometinės SSRS krepšinio čempionato bronzos medaliai – juos pelnėme komandą treniruojant Stepui Butautui. Vėliau pelnėme sidabro medalius ir pagaliau 1985 m. tapome SSRS čempionais. Po šio sezono ir baigiau krepšininko karjerą.

Vienos varžybos mažiau įsiminė, kitos – geriau. Visada įspūdingos „Žalgirio“ kovos vykdavo su Maskvos CSKA komanda. Net į Maskvą mūsų palaikyti atvykdavo daugiau kaip tūkstantis aistruolių, tačiau maloniausia būdavo žaisti sausakimšoje Kauno sporto halėje.

Kai CSKA žaisdavo su „Žalgiriu“, Maskvoje 4 tūkstančių vietų salė taip pat būdavo pilna. „Žalgirio“ rungtynės su CSKA visada būdavo ypatingos, tai buvo karas taikos sąlygomis.

Žmonės ir dabar jas prisimena, kai „Žalgiriui“ tenka kautis su CSKA, bet ekipas sunku lyginti, kai matai kariškių klubo gretose juodaodžių krepšininkų. Keistai atrodo.

Jūsų sūnus Martynas irgi pasirinko krepšininko kelią. Kaip vertinate jo galimybes?

– Sūnus yra šalies U16 vaikinų rinktinės kandidatas, o kaip jam seksis, sunku pasakyti. Šioje amžiaus grupėje didelė konkurencija, matyti daug gabių vaikinų.

Sūnus smarkiai ūgtelėjo ir dabar yra 194 centimetrų ūgio, todėl teks prisitaikyti prie pokyčių išbėgus į aikštelę. Jis labai stengiasi, daug dirba ir tikrai turi savybių, kurios gali padėti tapti krepšininku.

Vaikinas turi labai daug noro, tačiau viskas priklauso nuo jo paties pastangų, įdėto darbo, sugebėjimo įsilieti į komandos gretas. Martynas lanko A.Sabonio krepšinio mokyklą, pateko pas gerus trenerius. Jis nori būti geresnis krepšininkas negu tėvas, ir aš tam neprieštarauju.



alt









Arūnas Karaliūnas | lrytas.lt







Reklama

Ieškome darbuotojų

Reklama