Reklaminis skydelis

Naujasis „Žalgiris“ – atletiškumo ir snaiperių sąskaita išpildytos Šaro filosofijos kūrinys



Kauno „Žalgirio“ vasaros darbai, šiemet užsitęsę iki rudens, pagaliau baigti. Leo Westermanną susigrąžinę Lietuvos čempionai jau po kelių savaičių pradės Eurolygos kovas, kuriose po praėjusio sezono žygdarbio iš jų tikimasi itin daug.





Nors prieš daugiau nei mėnesį treneris Šarūnas Jasikevičius atskleidė, jog kauniečiai dairosi „mažo ir aštraus“ gynėjo, galinčio ardyti varžovų gynybą bei suteikti poilsio minučių pagrindinio įžaidėjo vaidmenį atliksiančiam Nate‘ui Woltersui, galiausiai buvo nuspręsta pasirinkti kitokį, tačiau jau patikrintą variantą.

2016–2017 m. sezone L. Westermannas buvo vienas stabiliausių „Žalgirio“ žaidėjų, o jo fiksuoti 8,2 taško ir 5,5 rezultatyvaus perdavimo vidurkiai padėjo kauniečiams Eurolygos rikiuotėje palypėti šešiais laipteliais aukštyn bei finišuoti 10-oje pozicijoje.

Sėkmingas sezonas Kaune leido Leo pasirašyti karjeros sutartį, kai Maskvos CSKA jam pasiūlė net 700 tūkst. eurų atlyginimą. Vis dėlto Rusijos sostinėje prancūzui atsiskleisti nepavyko, o dar labiau jo sezoną apkartino traumos – rudenį įžaidėjas pajuto klubo, o pavasarį – nugaros skausmus ir dėl šių priežasčių per 36 komandos rungtynes Eurolygoje ant parketo išbėgo tik 17-oje iš jų.

Vos kartą L. Westermannas susigrūmė ir su „Žalgiriu“, nors Rusijos ir Lietuvos čempionų keliai pernai susikirto net triskart – dusyk reguliariajame sezone ir sykį – kovoje dėl trečiosios vietos. Vienintelį kartą Kaune ant parketo išbėgęs krepšininkas buvusiai ir būsimai savo komandai atseikėjo 5 taškus ir 5 rezultatyvius perdavimus, tačiau neišgelbėjo nuo nesėkmės – 73:85.



Akivaizdu, kad Prancūzijos rinktinės gynėjas neatitinka to žaidėjo profilio, kurio dairėsi Š. Jasikevičius ir klubo vadovas Paulius Motiejūnas. Vis tik kalbėdamas „Žalgirio“ radijo laidoje pastarasis patikino, jog laukti kauniečiai nebegalėjo, o L. Westermannas atrodė kaip geriausias prieinamas variantas klubui.

„NBA treniruočių stovyklos prasideda tik šiandien. Galėjome dar palaukti, žiūrėjome sąrašą žaidėjų, kurie mums yra įdomūs, tačiau situacija tokia, kad tie, kurie gali būti laisvi, arba bus per brangūs ir norės milijoninių sutarčių, arba yra prastesni variantai už Leo. Sužaidėme kelias draugiškas rungtynes, pamatėme savo naujokus, ir dabar Leo mums gal net labiau tinka, negu atrodo pažvelgus tik į sudėtį „ant popieriaus“, – sakė P. Motiejūnas.

Alfa.lt nusprendė panagrinėti „Žalgirio“ sudėties „ant popieriaus“ vaizdą ir išskyrė tris aspektus, kuriais Kauno komanda skiriasi nuo praėjusiais metais Eurolygos podiumą šturmavusios ekipos.



Kas kompensuos atletiškumo stygių?

Prabėgus 2016–2017 m. sezonui, kuris pasibaigė „Žalgiriui“ likus vos per kelis žingsnius nuo ketvirtfinalio, Š. Jasikevičius išsikėlė tikslą suteikti Kauno komandai daugiau atletiškumo ir fiziškumo. Būtent šiuo tikslu į Kauną atvyko Axelis Toupane‘as, Aaronas White‘as, Brandonas Daviesas, tvirtesniais už savo pirmtakus laikyti ir Vasilije Micičius bei Dee Bostas.

Nors pastarasis komandą paliko dar gruodį, Šaro norai buvo išpildyti ir „Žalgiris“ pasižymėjo kaip kur kas tvirčiau suręstas žaidėjų rinkinys. Mažiausiai tritaškių visame turnyre išmetusi komanda savo žaidimą grindė veiksmais po krepšiais, o pagal dvitaškių taiklumą (5 vieta) ir atkovotus kamuolius (6 vieta) Eurolygoje rikiavosi tarp lyderių. Agresyvumą ir kietą žaidimą pagrindė ir itin didelis baudų metimų skaičius – beveik 21 kartą per susitikimą prie baudų metimų linijos stoję žalgiriečiai pagal šį rodiklį nusileido tik Pirėjo „Olympiakos“ ir Madrido „Real“ krepšininkams.

Vis dėlto ne mažiau svarbi praėjusio sezono „Žalgirio“ sudėties detalė buvo jos pasirodymas gynyboje. Fantastiškai vienas prieš vieną besigynę A. Toupane‘as ir V. Micičius tapo varžovų gynėjų siaubu, o pagal praleistus taškus „Žalgirį“ lenkė vos keturi turnyro klubai.

Žvelgiant į šio sezono sudėtį akivaizdu, kad kauniečiams pernai turėto atletiškumo ir fiziškai gintis galinčių žaidėjų gali trūkti. Nė vienas iš naujokų nepasižymi tokia sprogstamąja jėga kaip A. Toupane‘as, daugumą jų apskritai galima vadinti labiau galva žaidžiančiais krepšininkais, o žaidžiantys kūnu – tiek Nate‘as Woltersas, tiek L. Westermannas, tiek Marius Grigonis, tiek ir iš „Šiaulių“ atvykęs Donatas Sabeckis – tikrai neskraidys po aikštelę, verčiau rinksis racionalesnius sprendimus ir lėtesnį tempą.

Tiesa, tai nereiškia, jog jie gynyboje bus tik statistai – anaiptol, visi minėti žaidėjai, gal tik išskyrus N. Woltersą, pasižymi solidžiais gynybiniais sugebėjimais, o prarają tarp savęs ir elitinių gynėjų V. Micičiaus ir A. Toupane‘o mėgins kompensuoti gudrumu.

Bene daugiausia vilčių kalbant apie varžovų gynybinių užkardų draskymą ir geležinę gynybą savoje aikštės pusėje turėtų būti dedama į Thomasą Walkupą. Šis labai tvirtai sudėtas amerikietis jau pademonstravo savo raumenis draugiškų rungtynių cikle, o agresyviu žaidimo stiliumi jis gali tapti kažkuo panašiu į Chrisą Kramerį, kurį nuo praėjusio sezono turi Vilniaus „Rytas“, – fiziškai žaidžiančiu ir, nepaisant nedidelio ūgio, bet kam į atlapus kimbančiu bei kovoti dėl kamuolių nevengiančiu gynėju. Tiesa, Th. Walkupas pasižymi dar ir geresniu metimu, kurio „Žalgiriui“ tikrai prireiks. Apie tai – kitame skyriuje.



Kas išplės žaidimą?

Krepšiniui evoliucionuojant ir vis labiau tampant priklausomam nuo tolimų metimų, „Žalgirio“ architektai, panašu, į tai kreipia ne itin daug dėmesio. Jau pernai kauniečių gretose buvo vos du žaidėjai, nestabdomi svaidydavę kamuolį nuo tritaškio linijos, – Kevinas Pangosas ir Artūras Milaknis, – o šiemet komandoje liko tik pastarasis.

Nors bent trys kauniečių naujokai – N. Woltersas, M. Grigonis, Th. Walkupas – prie tritaškių zonos gali būti laikomi rimta grėsme, nė vienas jų nė iš tolo neprilygsta K. Pangoso auksinei rankelei, pernai į varžovų krepšius įskraidinusiai net 75 tolimas bombas.

Išplėsti žaidimo nepadės ir nepakitusi priekinė linija, nė iš tolo neprimenanti šiuolaikinių tendencijų, sekančių paskui vis aukštesnius ir mobilesnius snaiperius sunkiojo krašto puolėjo ar „centro“ pozicijose. Jei Paulius Jankūnas ar A. White‘as būdami visiškai laisvi dar gali nustebinti varžovus tolimu metimu, tai nei B. Daviesas, nei A. Kavaliauskas, nei L. Birutis prabangos svaidyti tritaškius svarbiose rungtynėse sau negalės leisti. Nebent kažko dar nežinome ir vasarą kažkuris iš šių žaidėjų žengė tokį žingsnį, kokį pernai padėjo suspėti su tendencijomis siekiantis Jonas Valančiūnas.

Nors galima teigti, kad „Žalgirio“ gynėjų gretose netrūksta tritaškius pataikyti galinčių žaidėjų, nebūtų nuostabu, jeigu bent sykį kitą toliašaudei artilerijai užsikirtus, žalgiriečiai susidurtų su rimtomis problemomis. Vis dėlto vilčių teikia tai, kad net ir būdamas rečiausiai iš toli atakuojančiu klubu pernai „Žalgiris“ sugebėjo palaikyti labai aukštus puolimo reitingo rodiklius bei rasti kelių link varžovų krepšio. Šiemet šis aspektas turėtų dar labiau palengvėti, kadangi Šaras aikštėje bet kuriuo metu turės net kelis jo sumanymų realizuotojus.



Šaro filosofijos išpildymas

Vis dėlto vienu aspektu šiųmetinis „Žalgiris“ lenkia praėjusių metų komandą – tai žaidimo kūrėjų skaičius sudėtyje. Jei pernai visas kauniečių žaidimo pagrindas laikėsi ant K. Pangoso, V. Micičiaus ir tik kartkartėmis blykstelėdavusio Beno Udriho pečių, tai šiemet kauniečiai turės bent penkis atakų organizatorius, galinčius be didelių problemų dalytis įžaidėjo vaidmeniu ir organizuoti komandos derinius.



Trijų „W“ – N. Wolterso, Th. Walkupo ir L. Westermanno – stiprybė yra žaidimo skaitymas, o jiems į pagalbą atskubės ir abu gynėjų grandies lietuviai – praėjusiame sezone „Šiaulių“ komandos draugus savo saldainiukais maitinęs D. Sabeckis bei kitomis stiprybėmis pasižymintis, tačiau be problemų įžaisti kamuolį ar skirstyti jį „du prieš du“ situacijose galintis M. Grigonis.

Užtenka pažvelgti į praėjusio sezono statistiką, kuri – išties iškalbinga. Vertinant visus turnyrus, kuriuose šie žaidėjai rungtyniavo, penki minėti žalgiriečiai praėjusiame sezone kartu atlikdavo net 22,2 rezultatyvaus perdavimo – tai beveik dviem „asistais“ daugiau nei geriausiu rodikliu Eurolygoje pernai pasižymėjusios „Barcelonos“ rezultatas (20,5).

Be to, nereikia pamiršti ir E. Ulanovo, kuris su kiekvienu sezonu vis labiau lavina savo žaidimą nugara bei sugebėdamas pritraukti visos varžovų gynybos dėmesį su malonumu skirsto kamuolius komandos draugams – pernai jo kasmet kylantis rezultatyvių perdavimų vidurkis pasiekė rekordinę 2,1 „asisto“ žymą.

Tad akivaizdu, jog „Žalgirio“ generolas Šaras šiame sezone remsis žaidėjais, geriausiai išpildančiais jo filosofiją – žaisti protingą, racionaliais sprendimais ir plano realizavimu paremtą krepšinį. Galima sakyti, kad kelerius metus brandintas kauniečių žaidimo modelis šiame sezone pasieks tokį tašką, kai pergalių bus siekiama lyg prie šachmatų lentos – neskubant, racionaliai apskaičiuojant visus įmanomus ėjimus bei priimant teisingiausius sprendimus, už kurių slypės bet kokią varžovų silpnybę išnarstančio Š. Jasikevičiaus ranka.

Rugsėjo mėnesį apie tai kalbėti drąsu, tačiau šis „Žalgiris“ atrodo dar stipresnis už tą, kuris praėjusiame sezone užkopė į šiame amžiuje nė sykio neįveiktą kalną. Galbūt metas šturmuoti dar didesnes aukštumas?



















Marius Milašius | Alfa.lt



Reklama



Reklama

Reklaminis skydelis

Reklama

Ieškome darbuotojų

Reklaminis skydelis

Reklama