Reklaminis skydelis

Prabėgo devyneri metai: sušaudytas Š. Kalmanovičius taip ir nespėjo išpildyti norų



Lapkričio 2 dieną buvo prabėgę lygiai devyneri metai nuo to, kai Maskvoje buvo sušaudytas įvairiai vertinamas verslininkas, sporto mecenatas Šabtajus Kalmanovičius, kurio remiamas Kauno „Žalgiris“ 1999 metais laimėjo Eurolygą.



Gedimino ordinu už nuopelnus Lietuvos krepšiniui apdovanotas Š. Kalmanovičius į „Žalgirį“ atvyko užmezgęs bičiulystę su Arvydu Saboniu ir klubą rėmė beveik penkerius metus.

Prabėgus devyneriems metams po lemtingų įvykių, pateikiame įdomiausias ištraukas iš interviu, kurį Š. Kalmanovičius rusų leidiniui „Sport Express“ davė likus pusantro mėnesio iki mirties.

Jame Š. Kalmanovičius atskleidė nemažai įdomių istorijų ir faktų – pavyzdžiui tai, kad 1999 m. „Žalgirio“ biudžetas siekė 4,3 mln. dolerių, kai tokie klubai kaip Atėnų „Panathinaikos“ turėjo trigubai daugiau.



Ar dar pamenate Aleksandrą Gomelskį?

– Jis mane praminė Šabi. Dar tada, kai dirbau „Žalgiryje“, žaidėme draugiškas rungtynes su Maskvos CSKA. Gomelskis, kaip ir aš, neapkentė pralaimėjimų. Teisėjai mus tiesiog „žudė“ ir tada pirmą, ir tikiuosi paskutinį kartą, išvedžiau komandą iš aikštės. Trečiame kėlinyje. Gomelskis nusivylė tokiu atveju, ilgai nekalbėjo su manimi.

Bet 1999 metais, kai su „Žalgiriu“ laimėjome Eurolygą, nutūpėme Kaune, kur mus pasitiko 30 tūkstančių žmonių. Būtent tada nusprendžiau trauktis iš krepšinio. Po kelių dienų sulaukiau Gomelskio kvietimo padirbėti CSKA, bet sprendimo nepakeičiau.

Prieš tai Lietuvoje dar nieko taip nebuvo pasitikę, kaip „Žalgirio“?

– Buvo, tą patį „Žalgirį“. 1987 metais, kai dukart aplošė CSKA ir tapo SSRS čempionu. Tada vyriausias treneris Vladas Garastas, kad jo neištampytų į visas puses, pasislėpė greitosios pagalbos automobilyje.

Jums turbūt siūlė remti ir futbolą?

– 1998, kai su „Žalgiriu“ laimėjome Saportos taurę, pasikalbėjome su Vladimiru Romanovu. Buvome pažįstami nuo mažumės, lankėme kaimynines mokyklas. Tada jis valdė FBK „Kauno“ komandą.

Apie ką kalbėjotės?

– Jis pasakė, kad krepšinyje man viskas sekasi, bet futbole niekada netapčiau net Lietuvos čempionu. O aš buvau tikras, kad geras vadybininkas bus sėkmingas tiek futbole, tiek krepšinyje. O aš – geras. Moku įtikinti žmones, priversti juos pasikliauti savo jėgomis.

Kuo baigėsi ši istorija?

– Perėmiau iš Romanovo „Kauną“ ir iš karto tapau Lietuvos čempionu. Ir atidaviau klubą atgal.

Ar skaičiavote, kiek pinigų esate skyręs krepšiniui?

– Dešimtis milijonų. Žinoma, galima buvo tuos pinigus išleisti protingiau, pavyzdžiui pastatant ligoninę. Bet didžiausias mano pasiekimas gyvenime – galimybė daryti tai, ką noriu. Pamenu, pirmame kurse norėjau apvogti banką. Svajojau apie tai. Visiškai rimtai. Nesupratau, kad yra kitų būdų praturtėti.

Jeigu atimtume visus jūsų milijonus, susikrautumėte juos vėl?

– Bijau, kad šiandien jau ne. Ne tas amžius. Kiek atsilikau nuo šiuolaikinio verslo, nes bėgant metams supratau, kad būti tėvu – ne tik parnešti pinigus namo. Man labai smagu leisti laiką su savo ketverių metų sūnumi ir dabar svarbiausia mano misija – paruošti vaikus gyvenimui. Dievo prašau, kad man dar duotų 16-18 metų. Noriu pabusti su žmona, matyti, kaip auga vaikai, išsilavina. Jaučiate, kiek dar daug reikia nuveikti? Tikiuosi, gyvensiu dar ilgai. Turiu gerus genus.

















TV3.lt



Reklama



Reklama

Reklaminis skydelis

Reklama

Ieškome darbuotojų

Reklaminis skydelis

Reklama