Reklaminis skydelis

Kaltos ne tik traumos: „Ryto“ vadovų vasaros klaidos, keliančios galvos skausmą D. Adomaičiui



Dar prieš pusantro mėnesio savo gerbėjus vertęs rautis plaukus, o prieš tris savaites – šokinėti iš džiaugsmo, Vilniaus „Rytas“ galiausiai užbaigė savo nuotykių ir negandų kupiną kelionę Europos taurės varžybose ir prarado bet kokius šansus iškovoti kelialapį į kito sezono Eurolygą.



Pirmajame ketvirtfinalio serijos mače Valensijoje dėl šiurpios traumos pagrindinio įžaidėjo Chriso Kramerio netekusi sostinės ekipa į turnyro favoritus „Valencios“ krepšininkus antrajame mače Vilniuje kabinosi nagais ir dantimis, tačiau pritrūko jėgų po pertraukos bei nusileido jiems antrą kartą per keturias dienas – šįsyk 56:71.

Nors „Top 16“ etapą „Rytas“ užbaigė dviem pergalėmis, o per pertrauką tarp turnyro etapų dar spėjo ir nukarūnuoti Kauno „Žalgirį“ dramatiškame Karaliaus Mindaugo taurės finale, susidūrus su grėsminga Ispanijos komanda, dar pernai pagirtinai kovojusia Eurolygoje, bei praradus vieną kertinių komandos dėlionės detalių, aiškiai išryškėjo didžiausias sostinės ekipos trūkumas šiame sezone – nepakankamai ilga rotacija, išsekinusi pagrindinius Dainiaus Adomaičio karius ir neleidusi pagalvoti apie efektyvų komandinių stiprybių išnaudojimą.

„Plika akimi matoma, kad mums dabar trūksta įžaidėjo ir ketvirtosios pozicijos žaidėjo. Turėsime pokalbių su klubo vadovais. Manau, visiems aišku, ko mums trūksta“, – po lemiamo pralaimėjimo „Valenciai“ pripažino pats strategas.

Lemiamose rungtynėse su „Valencia“ vilniečiai iš esmės rėmėsi vos septyniais žaidėjais – Deividas Sirvydis pagrindinius krepšininkus keitė tik epizodiškai, o Aistis Pilauskas ir Margiris Normantas ant parketo žengė tik tada, kai rungtynių baigtis buvo aiški.

Žaidėjų „Rytui“ trūksta net ne dvejose, o trijose pozicijose – iškritus Ch. Krameriui, sostinės ekipa liko su vieninteliu įžaidėju Roku Stipčevičiumi ir vėl į šią poziciją perstumtu Mindaugu Girdžiūnu, kuris D. Adomaičio pastarosiomis savaitėmis jau buvo primirštas. Žaidėjo trūksta ir sunkiojo krašto puolėjo pozicijoje, kurią palikus iš Vilniaus su trenksmu išvykusiam Dominique‘ui Suttonui, komandoje liko vienintelis nominalus ketvirtasis numeris – Eimantas Bendžius.



Negana to, dėl pastarojo nuolatinio žaidimo sunkiuoju kraštu ir jaunojo D. Sirvydžio nepajėgumo užpildyti nuolatinio rotacijos žaidėjo vaidmenį, vienišas liko ir „Ryto“ lengvasis kraštas Arnas Butkevičius. Tiek jis, tiek E. Bendžius ketvirtfinalio serijoje su „Valencia“ per dvejas rungtynes sužaidė kone po valandą, o tai galiausiai atsiliepė antrosiose rungtynių pusėse, kurias Vilniaus ekipa atitinkamai pralaimėjo 34:49 ir 17:38.

Jeigu spragą įžaidėjo pozicijoje galima paaiškinti nuolatinėmis Ch. Kramerio traumomis, dėl kurių amerikietis šį sezoną visuose turnyruose praleido net 23 rungtynes ir kurias vainikavo antradienį plyšę kryžminiai gynėjo kelio raiščiai, tai likusias dvi skyles iššaukė dar vasarą klubo vadovų padarytos klaidos, lyg piktybinis auglys besiskverbusios į paviršių viso sezono metu bei labiausiai suskaudusios tuomet, kai atrodė, jog „Ryto“ sezonas jau krypsta teigiama linkme.

Ko gero, didžiausia Vilniaus klubo vadovų klaida galima įvardinti D. Suttono įsigijimą. Nors amerikietis ilgą laiką buvo naudingiausias komandos žaidėjas Europos taurėje, o gruodį „Žalgirio“ arenoje sumetė 25 taškus ir vos vienas pats neparklupdė šalies čempionų, jis dar rudens pabaigoje ėmė siautėti sostinės klubo treniruotėse ir kuo toliau, tuo labiau tapo nesuvaldomu žvėrimi D. Adomaičiui.

Galiausiai, uždelsto veikimo bomba sprogo sausį, kai D. Suttonas ėmė svaidytis ultimatumais ir buvo priverstas palikti Vilnių, o „Rytas“ dėl to liko su vieninteliu ketvirtuoju numeriu E. Bendžiumi.

Nors apie D. Suttono žalą komandai ilgą laiką įtarti buvo sudėtinga, ji pasirodė vos amerikiečiui palikus Lietuvą – net ir be papildymo į šią poziciją „Rytas“ ėmė skinti vieną pergalę po kitos ir per mėnesį pasiekė itin įsimintinų laimėjimų – pirmą kartą per septynerius metus pateko į Europos taurės ketvirtfinalį ir pirmąsyk nuo 2016-ųjų iškovojo Karaliaus Mindaugo taurę.

Vis dėlto vargu, ar „Ryto“ vadovai, kviesdamiesi abejotinos reputacijos amerikietį į savo komandą, galėjo tikėtis kažko kito. Įspūdingų fizinių duomenų puolėjas iki tol ne tik neišbandė laimės NBA lygoje, bet ir liko toli nuo Eurolygos ar kitų prestižinių Europos turnyrų – visą savo karjerą 31-erių krepšininkas trynėsi vidutinėse Graikijos, Italijos ir Prancūzijos ekipose.

Tad surizikavę ir įsigiję abejotinos vertės žaidėją, vėliau vilniečiai liko prie suskilusios geldos – ir be krepšininko, ir be pinigų, ir be galimybės įsigyti jam pakaitalą rinkoje, kuri, kaip pripažino pats D. Adomaitis, yra itin ribota.

Kita vasaros klaida, atsiliepusi tiek viso sezono metu, tiek ir lemiamoje ketvirtfinalio serijoje prieš „Valencią“ – abejotinas vidurio puolėjų pasirinkimas, galimai privedęs prie taip ir neužpildytos skylės kitoje pozicijoje. Vilniečiai sezoną pradėjo su dviem gana panašaus tipo, bet ne paties aukščiausio kalibro aukštaūgiais – Martynu Echodu ir Evaldu Kairiu, o į šią poziciją pajėgų krepšininką įsigijo tik pastarajam gavus sunkią traumą ir „Rytą“ papildžius Artiomui Parachovskiui.

Akivaizdu, kad kažko panašaus Vilniaus klubas turėjo ieškotis dar vasarą, kai būtų pakakę apsiriboti vienu iš minėtųjų dviejų „centrų“, o likusį riboto vilniečių biudžeto dalį, kuri vėliau buvo išleista A. Parachovskio prisiviliojimui, verčiau būtų reikėję nukreipti pajėgaus trečiojo numerio pozicijos krepšininko paieškai.

Tokiu bent kurį laiką atrodė taps spalį „Rytą“ papildęs Manny Harrisas, tačiau šio amerikiečio įsigijimas, daugelio priskiriamas mistinėmis aplinkybėmis į klubą grįžusiam Antanui Guogai, buvo ne mažesnė klaida negu D. Suttonas. Kaip ir jo tautietis, M. Harrisas pasižymi sunkiai valdomu charakteriu, o pridėjus dar ir nenorą dalintis kamuoliu bei itin abejotinus gebėjimus gynyboje, šio krepšininkas įsigijimas tapo visišku fiasko bei nesugebėjo paslėpti visą sezoną vyraujančios skylės sudėtyje greta A. Butkevičiaus.

„Ryto“ sirgaliai gali džiaugtis, kad jų mylimos komandos vadovai sezono eigoje sugebėjo ištaisyti bent vieną savo vasaros klaidą. Komandą sezonui nė neprasidėjus paliko kitokios kultūros aplinkoje pritapti nesugebėjęs Mattas Farrellas, o tai lėmė, kad Vilniaus komanda ilgiau nei mėnesį buvo priversta žaisti be atsarginio įžaidėjo.

Juo galiausiai tapo R. Stipčevičius – nors ir ne pačių ryškiausių gabumų, tačiau milžiniškos valios ir didžiulių pastangų žaidėjas, bent iš dalies kompensavęs M. Farrello išvykimo ir nuolatinių Ch. Kramerio traumų paliktą spragą.

Vis dėlto „Rytui“ lemiamu metu pritrūko dar bent dviejų tokių „stipčevičių“, galinčių ne tik savo emocijomis ar sėkmingais epizodais užvesti sirgalius ir visą komandą, bet ir leisti pailsėti kitiems, visą savo energiją aikštėje palikusiems krepšininkams.

Belieka tikėtis, kad dar vasarą sunkią D. Adomaičio dalią viso sezono metu suprojektavę „Ryto“ vadovai stratego galvos skausmą sugebės numalšinti bent jau prieš lemiamas kovas Lietuvos krepšinio lygoje. O tą jie padaryti gali tik vienu būdu – taisydami ne tik traumų, bet ir savo padarytų klaidų padarinius sostinės ekipos sudėtyje bei įsigydami vieną ar net du krepšininkus, galinčius užpildyti žiojinčias spragas Vilniaus klube.

















Marius Milašius | Alfa.lt



Reklama



Reklama

Reklaminis skydelis

Reklama

Reklama

Ieškome darbuotojų

Reklama

Reklaminis skydelis