Š. Jasikevičius prancūzų žiniasklaidai: „Myliu Kauną ir nenoriu išvykti, nes čia dirbti - vienas malonumas"



Kauno „Žalgirio“ treneris Šarūnas Jasikevičius prancūzų sporto giganto „L’Equipe“ dienraščio žurnalistu Yannu Ohnona atskleidė, jog yra patenkintas dirbdamas LKL čempionų komandoje. Jis taip pat papasakojo ir daugiau įdomių dalykų.



„Niekada nebuvau arti išvykimo. Aš nuolat kartoju, bet niekas manimi netiki: kodėl turėčiau palikti geriausią vietą? Nežinau, ar taip bus amžinai, bet tai nesvarbu. Aš myliu Kauną ir nenoriu išvykti. Man svarbiausia dirbti su teisingais žmonėmis“, - teigė Šaras.

Strategas buvo paklaustas, kas lengviau: žaisti, ar treniruoti.

„Žinoma, lengviau būti žaidėju nei treneriu, čia net nėra ko lyginti. Būdamas žaidėju tu esi įvykių sūkuryje ir priimi sprendimus, o trenerio darbas sunkesnis. Turi daugiau atsakomybės už aikštelės ribų, apie kurią paprastai net nepagalvoji. Netgi tokie dalykai kaip kelionės, maistas ir viešbučiai reikalauja mano įsikišimo ir to tenka imtis", – apie buvimo treneriu ir žaidėju skirtumus pasakojo Š. Jasikevičius.

Kaunietis taip pat papasakojo ir apie „Žalgirio" struktūrą bei savo vaidmenį joje.

„Komandos valdymas yra tarsi piramidė ir aš esu tik viena iš jos plytų. Nuoširdžiai tikiu ir visada savo žaidėjams sakau, kad, jei jie sunkiai dirbs ir gerai žais, aš atrodysiu geresnis, negu iš tiesų esu. Tai komandinis sportas, ir jei kažką pasieksime, tai padarysime tik kaip komanda. Jei žaidėjai laimės, treneris bus protingiausias, o jei pralaimės – liks kvailiu", – žaidėjų svarbą prieš trenerį savo ir kitose komandose išskyrė Š. Jasikevičius.



- Vis įveikiate turtingesnes ir stipresnes ekipas. Kur slypi paslaptis?

- Faktas toks, kad recepto nėra, kitaip visi jį būtų perėmę. Tiesiog turi nuolat kautis. Kiekvieną savaitę mes prisiimame rizikas, priklausomai nuo varžovo silpnybių. Mes nusprendžiame, kiek toli su tuo galime eiti. Negalime laukti, kol mums kažkas ateis. Mes patys turime būti savo likimo kalviai.

- Pravirkote, kai patekote į finalo ketvertą. Kas tuo metu buvo jūsų galvoje?

- Tai buvo nuostabus momentas. Esu tas žmogus, kuris neslepia emocijų. Tas pasiekimas ir momentas mūsų šaliai reiškia daug. Visi aplink supranta, kad kol nežaidžia rinktinė, atstovaujame Lietuvai. Tai milžiniška atsakomybė ir spaudimas. Mus seka, kritikuoja, bet geriau taip, nei klube, apie kurį nelabai kas šneka.

- Tai, ką padarėte Kaune, daug kam atrodo lyg stebuklas. Kur paslaptis?

- Tai tikrai nėra stebuklas.  Mes daug dirbame. Daug kas atsiremia į labai gerą organizaciją, pradedant nuo savanorių ir valytojų, baigiant vadovais. Vienas malonumas čia dirbti. Jei atvirai, mažai trenerių gali tai sakyti ir būti 100 proc. atviri.

- Ką galite pasakyti apie Lietuvos krepšinį?

- Žaidėjai, klubo darbuotojai įdeda daug pastangų. Tai - piramidė, o aš esu tik viena jos dalis. Sakau, žaidėjams: jei kažko pasieksime, pasieksime kaip komanda. Kažkuris žaidėjas pateks į geriausių Eurolygos krepšininkų penketą, treneris bus laikomas gudriu, kol laimime. Jei pradėsime klupti, treneris taps kvailiu, o žaidėjai bus ne tokie jau geri. Turime kautis vieni už kitus, arba kitaip visi pražūsime.

- Ar esate patenkintas savo, kaip žaidėjo karjera?

- Ji buvo graži. Aš buvau laimingas, kad galėjau žaisti tokiose garsiose Europos komandose ir turėjau galimybę tapatintis su jomis. Aš pamilau „Barcelona“, „Maccabi“, „Panathinaikos“. Tačiau galiausiai supratau, kad didelės organizacijos kažką pasiekia, kai dirbama išvien. Aš buvau tik dalis.















BasketZone.lt



Reklama

Ieškome darbuotojų

Reklama